Remdamasis www.alutis.lt ir VĮ Registrų centro informacija sužymėjau Lietuvos alaus daryklas ir daryklėles. Iš pradžių šį žemėlapį dariau sau, nes planavau vienos kelionės metu aplankytį šiek tiek mažųjų aukštaičių aludarių, tačiau planas neišdegė, tad pabaigęs darbą, dalinuosi juo su jumis (pastabos, komentarai ir pasiūlymai visad laukiami). Beje, Alučio informacija senokai neatnaujinta, tad pateikiamame veikiančių aludarių sąraše yra apie 10 savo veiklą nutraukusių įmonių.
Lyderiai savaime aiškūs: Panevėžys, Pasvalys, Pakruojis ir Biržai. Tad jei nesikratot alaus ir kartais lėksite pro kurį iš miestų ar miestelių, ant kurių padėtas bent vienas žalias žymeklis, pabandykit užsukti, galbūt pavyks gauti šviežios putelės.
O ta pačia proga pasidalinsiu naujiena, kad rugsėjo 5-6 dienomis Belmonte vyks „Mažų alaus daryklų šventė“. Tiesa, „Vilkmergės“, „Biržų alaus“, „Ponoro“ ir „Kauno alaus“ mažomis daryklomis nepavadinčiau…
Taigi baigėsi dar vienas, Lietuvoje tapęs labai įprastu, gyvenimo etapėlis - bakalauro studijos.
Šiandien Vilniaus universiteto Fizikos fakultete sėkmingai apgyniau pagrindinių studijų baigiamąjį darbą „Metalų abliacijos dinamikos tyrimas panaudojant ultrasparčiąją skaitmeninę holografiją“, kurį atlikau Kvantinės elektronikos katedroje, Lazerinių tyrimų centre (vad. dr. Andrius Melninkaitis).
Įdomus ir savotiškas jausmas. Ypač kai 4 metus atarei Fizikos fakultete, o ant diplomo bus parašyta „elektronikos inžinerijos bakalauras“. Baigiamasis su ta specialybe net nesusijęs…
Pažįstamo pakalbintas šeštadienį nusprendžiau su antra puse paaukoti dalį brangaus laiko ir nuvykti į Lietuvos karybos istorijos festivalį, vykusi ant Dubingių piliakalnio. Nors panašaus pobūdžio renginyje „Apuolė 854“, prisipažinsiu, niekad nebuvau, tačiau praleisti čia pat rengiamą nemokamą reginį buvo nuodėmė. Deja galiausiai atėjęs šeštadienio rytas visiškai nepradžiugino – kaip tyčia pildėsi meteorologų prognozės, kad juos kur velniai, ir, susiruošus į kelionę, dangus prakiuro. Tikėdamiesi išpranašauto popietinio pragiedrėjimo, traukėm link Dubingių, ale kuo labiau artėjome prie miestelio, tuo smarkiau pliaupė. Gerokai paklaidžioję po apylinkes, galiausiai atvykome į vietą ir nors pagal programą vėlavome beveik valandą, renginys buvo tik beprasidedąs, o po šlapius laukus slankiojo apie keliasdešimt tokių pačių žioplių.
Netrukus po oficialios festivalio pradžios ir klubų prisistatymų, visi buvo pakviesti prie „gardo“ stebėti V-VII a. dvikovų ietimis. Vykstant kovoms pro debesis ėmė skverbtis pirmieji saulės spinduliai, o joms pasibaigus (nugalėtoju tapo vieno klubo mokinys, nukovęs savo mokytoją) visai prasigiedrijo. Už šią išsipildžiusią pranašystę orų spėjikams teko atleisti ir prakeiksmą atsiimti, mat esant tokiam orui nusimatė smagaus laiko iki pat vakaro.
Kovos ratas (IX-XII a.)
Netrukus po iečių kovų sulaukėm pirmųjų masinių kautynių, kuriose susirėmė baltai ir vikingai (IX-XII a.). Dėl akivaizdžios baltų ginkluotės persvaros, vikingai buvo vystomi į vystyklus ir atrodė varganai. Tat tegu žino, su kuo turi reikalą Pabaltijo žemėje.
Baltų ir vikingų masinės kautynės (IX-XII a.)
Pertraukėlių tarp kovų metu buvo galima buvo apžiūrėti, kuo užsiiminėja negausiai susirinkę amatininkai. Žinoma, viskas standartiška (puodų žiedimas ir degimas, maisto virimas, stiklo pūtimas, kalvis, senoviniai pagal rainius atgaminti papuošalai ir kt.), bet miela ir gražu. Akies ir rankos taiklumą buvo galima išbandyti pas nuošalėje įsikūrusius indėnus, leidusius pašaudyti iš lanko. Velnioniškai sudėtingas reikalas, ypač kai matai, kaip tavo iššauta strėlė beskriedama taikinio link ima ir nukrypsta šonan. Galiausiai už penkių litų monetą buvo galima pašaudyti iš šautuvo pas Napoleono laikų lietuvių karius. Pastarieji savo nesibaigiančiomis parako atsargomis spėjo įgristi daugeliui. „Prisigeria ir šaudo, kol parakas pasibaigia“.
Pasivaikščiojus ir užkandus laikas atėjo XIII a. Vakarų Europos riterių kovų turnyrui. Deja, šioje istorijoje turiu spragų, todėl ordinus skirti sekasi sunkiai. Kiek supratau, buvo Tamplierių, Livonijos ordino ir Hospitalierių atstovų. Iš kovotojų komentarų girdėjau, jog kovoti ligi 10 pataikymų – labai sunkus uždavinys. Ir iš tikro, riteriai po kelių smūgių pailsdavo ne tik nuo sunkių šarvų, bet ir nuo iš peties pleškinančios saulės. Tad kai kuriems greičiau pasireikšdavo perkaitimas, negu nuovargis. Reginį stiprino iš po šalmų atsklindantis sunkus ir garsus kovotojų alsavimas.
Vakarų Europos riterių turnyras (XIII a.)
Riteriams kiek atsipūtus, dauguma pradėjo ruoštis antroms ir paskutinėms masinėms kautynėms. Į mūšio lauką žūtbūtinei kovai išėjo jungtinės baltų pajėgos ir vokiečių ordinai. Tiesa, idant būtų išlygintos jėgos, keliems saviškiams teko pereiti priešų germanų pusėn. Todėl šios kautynės atrodė nepalyginamai geresnės už pirmas. Kaip ir dera, baltai priešus sudorojo visais užėjimais, o paskutinis susirėmimas daliai žiūrovų įvarė baimės. Mat, besiruošdami susirėmimui, kariai nusprendė pakeisti bėgimo trajektoriją ir visu greičiu pasuko žioplių minios link.
Baltų ir vakarų Europos riterių masinės kautynės (XIII a.)
Tuo ir baigėsi mūsų pasisvečiavimas festivalyje. Archajinio folkloro ansambliui „Sedulai“ pradėjus savo pasirodymą, nusprendėme keliauti namo. Tad pabaigai – nuoširdi padėka organizatoriams už tikrai puikų renginį ir jo atmosferą!
Eilinį sykį teko atsitraukti nuo tinklaraščio rašymo ir informacijos apie Keistuolių perdainuotus kūrinius pateikimo. Planuoju nereguliariai, bet dažniau sugrįžti prie viso šio reikalo, na o tam kartui tik trumputis įrašas su gerai žinoma lietuviška daina.
„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:
Žemyn upe
Originalas:
Ovidijus Vyšniauskas - Žemyn upe
Nėra ką daug kalbėti apie šį kūrinį. Dažnas Kaunietis jį laiko kone miesto himnu.
Kaip sako senas posakis, FiDi 41 buvo, tegyvuoja FiDi 42! Puiki šiemet šventė buvo, o prie visko prisidėjo itin geras oras. Niūroka būtų slankioti Fizlende ir žygiuoti Gedimino prospektu žliaugiant lietui ar drimbant šlapdribai :) Šviesi ir linksma šiemet buvo dieninė dalis. Beje, neaišku kodėl šiemet joje pradingo keli tradiciniai akcentai (pvz., dėstytojų choras), tačiau naujų atrakcionų gausa daug ką atpirko. Pradedant nuo labirinto iš kartoninių dėžių, ir baigiant tokiais smagumynais, kaip levituojančio traukinuko modelis, bulviašaudis (pavojingas gyvybei įrankis), gyvas stalo futbolas (vienas įspūdingiausių akcentų), trimatis futbolas.
Žinoma, viskuo džiaugtis likimas niekad neleidžia, idant neįkyrėtų, todėl visad pasiunčia šunybių. Atnaujinęs kai kurias kūno dalis, Dinas Zauras per ilgai snūduriavo žiemos miegu, tad lemtingą akimirką nepanoro atsikelti ir pajudėti pas filologes. O gal jau jam įkyrėjo kelias dešimtis metų mintį tą patį taką senamiesčio link ir aušinti nasrus paikais atsiprašymais? :) Bet kokiu atveju, fizikai sumanūs žmonės, skubiai sugebėjo bent minimaliai išsisukti iš susidariusios padėties, lipdyte sulipdė nediduką Dino antrininką. Tokius mus, „nukraujavusius“, centriniuose VU rūmuose pasitiko įstabaus grožio filologės, liepte liepiančios daryti naujas nuodėmes, vietoje senųjų išpirkimo :) Ne veltui jubiliejus.
Toliau - fotoreportažas ir levituojančio traukinuko video.
Dėstytojų presskonferencija
Ir A.Kubilius nori alaus :)
Bulviašaudis
Kuo prastesnis įrenginys už esantį Prancūzijos ir Šveicarijos riboje?
Gyvas stalo futbolas
Levituojantis traukinukas
Eisena, negausi, nes tik Dinas Zauras sugeba visus sušaukt :)
Mažasis Dino antrininkas
Levituojantis traukinukas
Visos mano nuotraukos čia, o daugiau jų rasite FiDi tinklalapio šviežiausioje naujienoje. Laukiam kitų metų, juk gyvename nuo FiDi iki FiDi :)
Naujausi komentarai