Seniai berašiau jau tokia tematika. Nors ir dabar nieko daug nepapasakosiu, mat savaitgalį tebuvo aplankyti du renginiai. O viename iš jų greičiausiai apsilankė beveik visi skaitytojai.

Taigi vakar vėl lankiausi „Keistuolių teatre“. Nulėkėm paspoksoti į tragikomediją „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Nors nuo šio spektaklio premjeros praėjo beveik 5 metai, galiausiai pasitaikė palanki proga jį pamatyti. Ir galiu pasakyti, kad tai vienas iš geriausių Keistuolių darbų, nors man jie visi savotiškai geriausi. Nuomonė, be abejo, subjektyvi, nes taip ir turi būti: kiekvienas žiūrovas teatre randa tai, kas svarbu tik jam vienam. Komiškai ir ironiškai, tačiau toli gražu ne paviršutiniškai vaizduojamos veikėjų iš žymių Viljamo Šekspyro kūrinių mirtys. Mirtis ir požiūris į ją yra šio spektaklio pagrindas.

Beje, sėdėti pirmoje eilėje per patį vidurį yra tikras „kaifas“. Matosi kiekvienas, net ir menkiausias, aktoriaus krustelėjimas, kiekvienas mažytis prakaito lašelis veide. Smagu :)

Na o prieš spektaklį buvom nuslinkę į „Knygų mugę“. Tiesą sakant, net nežinau, ko ten einu. Mat sutaupyti mugėje tikrai nesutaupysi, nes reikia mokėti už bilietą, o populiaresnes knygas kai kurios leidyklos parduoda netgi brangiau, nei siūlo paprastai. Aišku, pasitaiko ir vienas kitas nukainavimas, netgi per pusę kainos, lyginant su knygynais. Ai, bet koks skirtumas, išvardinsiu pastarosios savaitės pirkinių sąrašą, kurio, greičiausiai, užteks pusei ar net visiems metams…

Taigi pirmu taikymu pačiupau Aldous Huxley „Sala“. Tai paskutinė šio rašytojo knyga, kurioje jis antiutopiško požiūrio pasaulį pakeičia į šviesesnį – utopinį. Įdomu bus palyginti su jau perskaityta knyga „Puikus naujas pasaulis“. Beje, skaičiau, jog „Kitos knygos“ dar šiais metais žada išleist jo esė: „Suvokimo durys“ ir „Rojus ir pragaras“. Truputis filosofinės psichodelikos ir eksperimentų su meskalinu. Nors galbūt prieš tai reikėtų perskaityti bene labiausiai vertinamą jo knygą „Kontrapunktas“, nors kažkodėl atrodo, kad iki šios 600 psl. knygos man dar reikėtų „paaugti“.

Tiesa, prie šios knygos gavau leidykla „dovanojo“ Vytauto Kubiliaus apybraižą trimis kalbomis apie Adomą Mickevičių. Matyt nusprendė atsikratytu leidinėlio, nes 3000 egzempliorių tiražas išleistas dar 1998 m. pabaigoje.

Taip pat ta pačia proga, pačiupau „Tyto Alba“ perleistą A.C.Clarke mokslinės fantastikos klasiką „2001 metų kosminė odisėja“. Tiesiog į asmeninę kolekciją :)

Kiek anksčiau dar įsigijau pačią pirmą George Orwell parašytą knygą „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Žinoma, tai ne „1984-ųjų“ ar „Gyvulių ūkio“ tipo antiutopija, o pusiau autobiografinis pasakojimas apie gyvenimą skurde. Ir dar, vėlgi tos pačios „Kitos knygos“ planuoja šiemet išleisti dar vieną jo memuarų knygą – atsiminimus apie Ispanijos pilietinį karą „Katalonijai pagerbti“.

O penktadienį netikėtai gavau dovanų dar vieną knygą, nors važiavau jos nusipirkti. Pats Romualdas Karazija padovanojo „Žalias teorijos medis: Akad. A.Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla“. Tai lengvai skaitoma knygelė apie Adolfą Jucį, vieną iš žymiausių lietuvių fizikų, labiausiai žinomą už daugiaelektronių atomų teorijos kūrimą ir vystymą. Talentingo žmogaus būta, turėjusio dideles vertybes. Pvz., ar žinojote, jog atkūrus Vilniaus universitetą ir dalį fakultetų atkėlus iš Kauno (Lietuvos universiteto), A.Jucys, norėdamas pažymėti šį išimtinį įvykį, pėsčias per dvi dienas atėjo iš Kauno į atgautą sostinę? Ir tiesiai į Chemijos ir fizikos skyriaus rūmus Naugarduko gatvėje, nes norėjo sužinoti būsimas studijų ir darbo sąlygas? O be šio didelio pasišventimo mokslui, jis visą laisvalaikį skyrė gimtojo žemaičių krašto tyrinėjimui ir kalbotyrai.

Ir todėl vos susilaikiau nenusipirkęs „Juozas Vidmantis Vaitkus: Per mokslo prizmę“. Knygos apie jį patį ir puslaidininkių istoriją, išleistos jo 65 metų jubiliejaus proga 2006 m.

Tačiau teko atsisakyti ir atidėti tai ateičiai, nes mano lentynoje guli turbūt kokios 7 neperskaitytos knygos, iš jų 4 jau pradėtos. O laiko šiam malonumui turiu gana nedaug. Bet… gal geriau atidėsiu visus (kad ir svarbius) darbus, ir šiandien atsiduosiu kerinčiam spausdintam žodžiui. Kad ir ką bekalbėtumėt apie naujas technologijos, šito man niekas neatstos.

P.S. Gal kas žino, kodėl veinas rašytojas (berodos Romualdas Zubinas) taip varganai atrodė (žr. čia, 11 nuotrauka nuo viršaus)? Net gaila pasidarė… Kiek girdėjau, jo knyga „Perkūnas“ gana prieštaringai vertinama, tai gal nelabai kas perka tuos 800 egzempliotrių?