Šiandienin?je Ukrainos ?vyki? akivaizdoje vis neju?iom prisimenu nuli?dinusi?, bet nenustebinusi? diskusij? su dviem rus? mokslininkais pavasario pabaigoje Anglijoje. Vienas j? yra gana aukštos reputacijos. Šios diskusijos aš nenor?jau, ta?iau man?s kone maldavo išsakyti m?s? poži?r?. J?j? atsakas buvo žodis žodin toks, kok? dar prieš jiems išsižiojant ir ?sivaizdavau, bet ne tai blogiausia.

Li?dniausia, jog dabar manau ši? taut? esant nuo seno pasmerkt? tokiai m?styseniai. Nes jiems, ko gero, toks šalies egzistavimo b?das yra skiepyjamas jau kelis šimtus met?, ir kitaip tapti gali tik ištisus dešimtme?ius darant visiškai atvirkš?iai, kas yra sunkiai tik?tina (bet gal ?manoma).

Abu vienbalsiai tvirtino, kad taip, karas yra blogai ir geriau jau jo neb?t?, kad d?l vis? karini? konflikt? kalti kažkokie mat abstrakt?s ginkl? gamintojai, bet ne konkre?ios valstyb?s ir t.t. Ta?iau taip pat jie vienbalsiai tvirtino, kad Rusija padar? nuostab? žingsn? „susigr?žindama“ Krym?, nes „mano vaikyst? ten visa prab?go, tod?l Krymas yra Rusijos“. Blogiausia, kad vienas j? tvirtino net neegzistuojant Ukrainos – juk tai viena ir ta pati „broliška“ Rusija. Ta?iau kitas, netik?tai, parod? dar turintis kažin koki? kruopelyt? smegen? ir pirmajam prieštaravo: girdi, kad „jeigu bent dalis žmoni? kalba kitoniška kalba, jie turi teis? ? savo valstyb?, teritorij?“.

Visa kita buvo nuobodus šlamštas susivedantis ? tai, kaip va visas pasaulis bei amerikonai su NATO papras?iausiai nori „apsupti Rusij? iš vus? pusi?, j? izoliuoti ir sunaikinti“. Kai aš paklausdavau, kod?l to norima, jie nesugeb?davo nieko atsakyti. Gal? gale bendrai visiems sutikus, kad visgi juk galima gyventi draugiškai ir sutarti (o „rusai juk t? ir daro, tik va amerikonai visus sukursto!“) aš leptel?jau, kad Rusija to n? iš tolo nenori. Argumentavau tuo, jog ši šalis iki šiol niekad nepripažino ir neatsipraš? už šitiekos šali? okupacij?, o blogiausia – už šitiekos žmoni? tr?mimus, žudymus. Pasakiau, kad pamatus naujai draugystei tikrai gal?t? pad?ti pa?ios Rusijos papras?iausias nevaidmainiškas (kaip mes galim b?ti tuo tikri? negalim) _atsiprašymas_. Pradžiai bent tiek.

Tada pokalbio dalyviai prad?jo guostis, kad juk ir savo tautie?ius šalis tr?m?, uždarin?jo ? kal?jimus, žud?. O j? juk irgi niekas neatsipraš?. Šiokia tokia pauz? ?sivyravo po to, kai aš paklausiau, o kaipgi galima patik?ti gerais ketinimais šalies, kuri net savo žmoni? nesugeba atsiprašyti! Tada vienas, pritariant kitam, išsipasakojo, kaip ten jo kažinkurio giminai?io šeimos kažin keli broliai buvo ištremti ? t? pat? Sibir?, bet… Bet užtai kiti gavo galimyb? nemokamai mokytis, studijuoti, garantuotai gauti darb?, nemokam? sveikatos apsaug?!

Štai šitai mane pakirto ir nejuokais išg?sdino. Aš supratau, kad bet kokia diskusija netgi ir su (kaip galvojau) šviesiais šios tautos mokslo žmon?mis yra visiškai bergždias reikalas. Kaip tu gali k? nors išaiškinti žmogui, kuris d?l abejotinos kokyb?s švietimo, sveikatos apsaugos, socialin?s apsaugos sistemos kone savanoriškai SUTINKA PAAUKOTI VIEN? KIT? SAVO GIMINAIT?. Jiems svetimo gyvyb? (o turb?t ir sava) – jokia vertyb?. Tik išoriškai, „taip, blogai, bet va…“. Juk tokia šaltakraujiška tauta praktiškai be vargo gali labai toli nueiti.

P.S. Taip, yra ir kitaip manan?i?. Bet t? kitaip manan?i? procentas yra žymiai per mažas.

P.P.S. Aš tik nesupratau, kaip tie du pokalbio dalyviai, šitaip nuožmiai gyn? visus t?vyn?s veiksmus, skund?si, kaip va yra blogai, nes jiems privaloma per metus iš Jungtin?s Karalyst?s gr?žti padirb?ti ? Rusij? kažin kiek tai savai?i?. Neva to yra per daug ir jie visai nenori ten važiuoti. I’m a bit confused.