Nesvietiškai besiilgėdamas preš jau daugiau, nei pusmetį aplankytos šios kažkur toli vidury vandenų esančios šalies, sumaniau pasidalinti šiokiais tokiais kelionės įspūdžiais. Smagu bus pačiam darkart pakeliaut, o tuo pačiu gal sudominsiu dvejojančius, nes, užbėgant už akių, galiu drąsiai teigti – visa tai buvo verta kiekvieno išleisto cento. Šiuo kelių įrašų cikliuku žingsnis žingsnin nupasakosiu mūsų apskrietą maršrutą pietrytinėje Australijoje, pabaigoje pasidalindamas keliomis organizacinėmis smulkmenomis, patirtimis ir patarimais.

Per tris savaites šioje nuostabioje šalyje pasimėgaudami pamatėm tik kripšlelį, tad ateityje būtinai turėsim čia sugrįžti. Pasakojimas, beje, bus perdėm pozytivus – kam tas negatyvumas? Tad pirmyn!

Idėją kelionei prieš pusantrų metų pametėjo kolega, pats trumpai pabuvojęs šioje Terra Australis Incognita. Lyg tarp kitko apie tai užsiminiau žmonai, o ji nė akimirkos neužtrukusi dvejonėse įsakmiai tarė griežtą „Taip!“. Supratrau, kad šio reikalo jau nenusikratysiu, tad iš lėto pradėjau žvalgytis, kada ir kaip (o gal labiau – už kiek) geriausia ten nukeliauti. Kadangi aukštyn kojom šalies ir metų laikai yra aukštyn kojom, akivaizdu, kad geriausia ten nukakti yra jų šiltuoju periodu, kai mūsuose dar šalta. Prie šių pradinių sąlygų pridėjus faktą, kad vasarą jie patys intensyviai atostogauja, o skrydžių bendrovės šiam periodui neteikia absoliučiai jokių nuolaidų, tarp sprendinių liko tik (mūsiškis) vėlyvas pavasaris ir ankstyvas ruduo. Ir pasirinkom pavasarį (Australijos rudenį). Kodėl? Ogi bendras mūsų pomėgis – Formulė 1. Juk kovo viduryje prasideda naujas sezonas ir tai tradiciškai vyksta būtent Australijoje, Melburne. Tad nukakti taip toli ir nesudalyvauti šiame renginyje būtų buvusi didžiulė nuodėmė. O ypač šiemet, kai buvo įnešta daug pakeitimų, įskaitant visiškai naują variklių standartą.

Taigi gruodžio pradžioje, susitvarkius turistinės vizos eVisitor reikalus, į stalčių atgulė kovo 1 d. Finnair skrydžio Sidnėjaus link bilietai. Pradžioje ketinome apžioti nesveikai daug – aplėkt bent pusę didžiųjų miestų, šoktlet į Tasmaniją, gal net savaitgaliui palėkt iki Oklando Naujojoje Zelandijoje. Tačiau supratom, kad šitaip strakaliodami liksim nieko dorai nematę. Trūktelėjom stabdį ir planuose teliko tik pietrytinė žemyno dalis su trumpu paklydimu link Australijos vizitinės kortelės – didžiausio pasaulyje akmens Uluru (Ayers Rock).

Vietinis. Jų matėm itin nedaug

Tad pirma šios išvykos stotele tapo daugiausiai gyventojų turintis Australijos miestas Sidnėjus, kurį pasiekėme pirmadienio rytą, prabėgus lygiai 30 valandų nuo kelionės pradžios. Miestas mus pasitiko karščiu, saule bei lietumi ir toks permainingas oras mus lydėjo visos kelionės metu. Greitai nusibeldę link miesto centro įsikūrėme išsinuomotame kambaryje (daugiausiai Australijoje naudojomės Airbnb nuomos platforma). Kadangi apsigyvenom visai šalia centrinės miesto dalies, kėlionė jo širdin tiesiai per nuostabius Karališkuosius botanikos sodus (Royal Botanic Gardens) netrukdavo nė pusvalandžio. Tad jau pirmą vakarą grožėjomės Sidnėjaus operos ir Harbour Bridge panorama tyliai sau kikendami, kad Lietuva vis dar šąla žiemoje.

Pirmas dalykas, kuris mus nustebino – pro šalį švilpiantys australai. Mat bėgiojimas jiems – tas pats, kas valgymas ar miegas. Nacionalinis apavas Sidnėjuje – bėgimo bateliai arba šlepetės, nelygu tu prie jūros, ar miesto centre. Nepratusiems mums komiškai atrodė kostiumuoti vyriškiai ir sijonuotos moteriškės, per miestą pėdinę apsiavę sportbačius ir į darbą maišiuke nešini „įprastais“ batais. Kaip ir panelės vakare prie klubų persiaunančios į aukštakulnius, kuriais vaikščioti joms sekėsi sunkiai. Žmonės jie paprasti – pirmiausia patogumas, tačiau grožio irgi norisi. Žodžiu australai – itin aktyvūs ir visi mūsų sutikti mažiausiai bent kartą per dieną išbėgdavo pabėgioti, kėblindavo į sporto salę ar plaukiodavo baseine (kuris yra gana įprastas daugabučių atributas). O dažniausiai ir dukart. Galbūt todėl susidarė įspūdis, kad čia tiek mažai turinčių antsvorio, nors  ir apstu greito maisto užkandinių, kaip ir bet kurioje kitoje „vakarietiškoje“ spartaus gyvenimo šalyje.

Sidnėjaus centras

Pats Sidnėjus savotiškas miestas, iki šiol nežinau, ar jis man labiau patiko, ar nepatiko. „Žemaūgė“ Viktorijos laikų architektūra graži, tačiau miesto centras kiek nevykęs. Šiaip jau mėgstu dangoraižių rajonus, tačiau Sidnėjaus CBD nors ir atrodo neblogai iš tolo, pačiame jame jautiesi kiek nejaukiai. Atrodo šiek tiek padrikas ir netvarkingas, nuolad skendintis šešėlyje, kai iš tikro šviečia saulutė. Daug maloniau slampinėti amplinkiniais gyvenamaisiais rajonais, užsukti į parkelius, kuriuose net kaba lentelės, raginančios žmones lipti ant žolės, nes ji čia tam juk ir yra! Be jau minėtų statinių, tapusių Sidnėjaus vizitine kortele, beigi keliolikos į paveldą įtrauktų istorinių pastatų, nieko įspūdingo daugiau nėra, o Sidnėjaus bokšte (Sydney Tower Eye) esanti antra pagal aukšti apžvalgos aikštelė Pietų pusrutulyje yra gana atgrasi, nes prašyte prašosi atnaujinimo. Bent jau naujo įstiklinimo…

Dėmesio vertos vietos: Darling Harbour (itin populiarus miestiečių laisvalaikio praleidimo centras, gausu kavinių, restoranų, parkelių, muziejų), The Rocks (istorinis Sidnėjaus centras, seniausia jo dalis), Royal Botanic Gardens (milžiniškas botanikos sodas, nakčiai, beje, uždaromas), pietinės miesto dalies šiaurė (Potts Point ir Elizabeth Bay rajonai), Circular Quay (pagrindinis vandens transporto mazgas, Sidnėjaus operos ir uosto tilto kaiminystė). Atskiro dėmesio nusipelno pats Sidnėjaus uostas (Port Jackson) ir palei Ramųjį vandenyną išsidėstę trumpučiai žydro vandens paplūdimiai, nuo įžymiojo Bondi Beach iki Coogee Beach. Įspūdingiausia uosto panorama, žinoma, atsiveria nuo apžvalgos aikštelės viename iš Harbour Bridge kolonų. Vaizdas – absoliu čiai lyg atvirutėje! Iki kelionės buvau užsidėjęs šios panoramos wallpaper’į, o grįžęs jau galėjau naudoti savo nuotrauką, nes net be retušavimo viskas atrodo lygiai taip pat :) Tiesa, pramoga perlipti tilto konstrukcijomis nepasinaudojau, nes žmona niekaip nesutiko, o vienam kabarotis už kelis šimtus dolerių nebuvo didelio noro.

Bondi beach, populiariausias ir žymiausias Sidnėjaus paplūdimys

Ne ką prastesni vaizdai atsiveria ir plaukiojant pačia įlanka – visiškas must do. Vieną dieną nusprendėm persikelti kiton miesto pusėn ir nukeliaut į atokesnį Manly paplūdimį. Kelionė keltu iš uosto trunka apie 25 minutes, tačiau to net nepajunti, nes plaukdamas godžiai ryji nuostabius pakrantės vaizdus. Tad visai verta naudotis keltų paslaugomis, tik kurios, gaila, yra gana nepigios.

Nutolti nuo miesto verta dar ir dėl to, kad atsidūri arčiau vietinių australų ir toliau nuo turistų. Žinoma, Manly paplūdimis nėra visiškai izoliavesis nuo turistų, tačiau tuo jis ir išskirtinis, kad čia renkasi daugiausia gretimų rajonų gyventojai. Tad ir atmosfera kiek kitoniška – ore tvyro visiškas atsipalaidavimas. Ramus, tylus, mažo eismo intensyvumo rajonas, šilti, išsišiepę, atsipalaidavę žmonės, banglentės, smėlis, jachtos, palmės ir visai netikėtai atrastas mirkobravoras „4 Pines“, kurio alus jau per pirmas dienas Sidnėjuje spėjo atkreipti į save dėmesį parduotuvėje, o liežuvis nenustodavo jo reikalauti. Iš bačkos jis dar puikesnis! Atsitraukus atokiau sunkiau sekasi suprasti ir australietišką anglų kalbos dialektą: vartojama vis daugiau slengo, kurio iš anksto neišstudijavus beveik neįmanoma suprasti. Tad pasitaiko net ir tokių situacijų, kai bare tesupranti tik standartinį pasisveikinimą „Hello mate! How ya doin’“ ir daugiau nieko :-)))

Visur gausu mums kiek neįprastos gyvūnijos (australinis baltasis ibis)

Žymusis Bondi paplūdimys, savo ruožtu, visiškai kitoks. Kadangi iki jo nusigauti kiek paprasčiau (nors viešojo transporto sistema Sidnėjuje šiaip jau sudėtinga net patiems miestiečiams), jis nuolat sausakimšas. Čia verta per daug neužsibūti, o vietoj to pasivaikščioti uolėta pakrante iki pat Coogee paplūdimio: uola, įlanka, siauras ruožas smėlio, uola, įlanka, siauras ruožas smėlio ir taip iki galo (taip, čia ne „havajietiški“ begaliniai balto smėlio paplūdimiai, bet tokių irgi esama, tiesiog reikia nusibelsti kiek šiauriau Australijos). Taigi vieną nuostabiai saulėtą ir karštą rytą pradėjom šį maršrutą, tačiau baigti teko kiek nusigandus. Coogee papludimys pasitiko gresmingu audros frontu (žr. nuotrauka galerijoje arba video čia), o nuvilnijusi liūtis sutrkdė eismą visame Sidnėjuje pačio vakarinio piko įkarštyje – užlietos gatvės tapo nepravažiuojamos, eismą nutraukti turėjo netgi traukiniai. Tačiau visa tai baigėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo. N0rs Melburnas ir garsėja besimainančiu lietingu klimatu, sidnėjuje vandens iškrenta net iki 3 kartų daugiau, tačiau viskas įvyksta žaibiškai ir vienu ypu.

Tačiau nepaisant lietaus jau po kelių dienų mūsų SPF 30 kremas nuo saulės iškeliavo šiukšliadėžėn, nes SPF 50+ čia yra nepamainomas. Net jau neminint to fakto, kad ir pastaruoju reikia teptis labai dažnai, antraip akimirksniu savo kūnu imi jausti, kodėl šioje šalyje mirtingumas nuo odos vėžio yra vienas didžiausių visame pasaulye. O paplūdimyje sutikti žmones nešinus vieno litro (!) kremo talpomis – nieko neįprasto.

Šio įrašo pabaigai tik pridursiu, kad viešasis transportas Sidnėjuje yra pakankamai sudėtingas. Be vienkartinių bilietėlių egzistuoja dieniniai, savaitiniai ir panašiai, bet jų rūšių – labai daug. Vieni negalioja autobusams, kiti negalioja laivams, treti tik iki tokios zonos, ketvirti – iki anokios. Sistema paini ir patiems Sidnėjaus gyventojams. Susisiekimas miesto centre dar perprantamas, aptarnaujamas traukinių, bet nusigaudi į pakraščius darosi kebliau, kai reikia persėsti į atobusus. Pastarieji Sidnėjuje – sudėtingiausia sistema, nes jų maršrutų yra begalė, o kelionės kaina priklauso nuo kertamų tam tikrų (ne konkrečiai miesto) zonų skaičiaus. Kiek tų zonų kirsti reiks nusigaunant iš vieno taško į kitą dažniausiai neaišku, tiksliausiai gali atsakyti tik pačio autobuso vairuotojas (net rekomenduojama jo klausti), o dar jei reikia persėsti – juoda painiava, stotelės vos pastebimos, bendro visų maršrutų žemėlapio niekad nebūna. Na, bet bent jau iš ir į oro uostą papulti lengva.