Kaip Cartman’as į Kopenhagą keliavo
- 2015 August 5
- Kategorijoje laisvalaikis
- Nėra komentarų (Komentuok)
Nesvietiškai besiilgėdamas preš jau daugiau, nei pusmetį aplankytos šios kažkur toli vidury vandenų esančios šalies, sumaniau pasidalinti šiokiais tokiais kelionės įspūdžiais. Smagu bus pačiam darkart pakeliaut, o tuo pačiu gal sudominsiu dvejojančius, nes, užbėgant už akių, galiu drąsiai teigti – visa tai buvo verta kiekvieno išleisto cento. Šiuo kelių įrašų cikliuku žingsnis žingsnin nupasakosiu mūsų apskrietą maršrutą pietrytinėje Australijoje, pabaigoje pasidalindamas keliomis organizacinėmis smulkmenomis, patirtimis ir patarimais.
Per tris savaites šioje nuostabioje šalyje pasimėgaudami pamatėm tik kripšlelį, tad ateityje būtinai turėsim čia sugrįžti. Pasakojimas, beje, bus perdėm pozytivus – kam tas negatyvumas? Tad pirmyn!
Idėją kelionei prieš pusantrų metų pametėjo kolega, pats trumpai pabuvojęs šioje Terra Australis Incognita. Lyg tarp kitko apie tai užsiminiau žmonai, o ji nė akimirkos neužtrukusi dvejonėse įsakmiai tarė griežtą „Taip!“. Supratrau, kad šio reikalo jau nenusikratysiu, tad iš lėto pradėjau žvalgytis, kada ir kaip (o gal labiau – už kiek) geriausia ten nukeliauti. Kadangi aukštyn kojom šalies ir metų laikai yra aukštyn kojom, akivaizdu, kad geriausia ten nukakti yra jų šiltuoju periodu, kai mūsuose dar šalta. Prie šių pradinių sąlygų pridėjus faktą, kad vasarą jie patys intensyviai atostogauja, o skrydžių bendrovės šiam periodui neteikia absoliučiai jokių nuolaidų, tarp sprendinių liko tik (mūsiškis) vėlyvas pavasaris ir ankstyvas ruduo. Ir pasirinkom pavasarį (Australijos rudenį). Kodėl? Ogi bendras mūsų pomėgis – Formulė 1. Juk kovo viduryje prasideda naujas sezonas ir tai tradiciškai vyksta būtent Australijoje, Melburne. Tad nukakti taip toli ir nesudalyvauti šiame renginyje būtų buvusi didžiulė nuodėmė. O ypač šiemet, kai buvo įnešta daug pakeitimų, įskaitant visiškai naują variklių standartą.
Taigi gruodžio pradžioje, susitvarkius turistinės vizos eVisitor reikalus, į stalčių atgulė kovo 1 d. Finnair skrydžio Sidnėjaus link bilietai. Pradžioje ketinome apžioti nesveikai daug – aplėkt bent pusę didžiųjų miestų, šoktlet į Tasmaniją, gal net savaitgaliui palėkt iki Oklando Naujojoje Zelandijoje. Tačiau supratom, kad šitaip strakaliodami liksim nieko dorai nematę. Trūktelėjom stabdį ir planuose teliko tik pietrytinė žemyno dalis su trumpu paklydimu link Australijos vizitinės kortelės – didžiausio pasaulyje akmens Uluru (Ayers Rock).
Tad pirma šios išvykos stotele tapo daugiausiai gyventojų turintis Australijos miestas Sidnėjus, kurį pasiekėme pirmadienio rytą, prabėgus lygiai 30 valandų nuo kelionės pradžios. Miestas mus pasitiko karščiu, saule bei lietumi ir toks permainingas oras mus lydėjo visos kelionės metu. Greitai nusibeldę link miesto centro įsikūrėme išsinuomotame kambaryje (daugiausiai Australijoje naudojomės Airbnb nuomos platforma). Kadangi apsigyvenom visai šalia centrinės miesto dalies, kėlionė jo širdin tiesiai per nuostabius Karališkuosius botanikos sodus (Royal Botanic Gardens) netrukdavo nė pusvalandžio. Tad jau pirmą vakarą grožėjomės Sidnėjaus operos ir Harbour Bridge panorama tyliai sau kikendami, kad Lietuva vis dar šąla žiemoje.
Pirmas dalykas, kuris mus nustebino – pro šalį švilpiantys australai. Mat bėgiojimas jiems – tas pats, kas valgymas ar miegas. Nacionalinis apavas Sidnėjuje – bėgimo bateliai arba šlepetės, nelygu tu prie jūros, ar miesto centre. Nepratusiems mums komiškai atrodė kostiumuoti vyriškiai ir sijonuotos moteriškės, per miestą pėdinę apsiavę sportbačius ir į darbą maišiuke nešini „įprastais“ batais. Kaip ir panelės vakare prie klubų persiaunančios į aukštakulnius, kuriais vaikščioti joms sekėsi sunkiai. Žmonės jie paprasti – pirmiausia patogumas, tačiau grožio irgi norisi. Žodžiu australai – itin aktyvūs ir visi mūsų sutikti mažiausiai bent kartą per dieną išbėgdavo pabėgioti, kėblindavo į sporto salę ar plaukiodavo baseine (kuris yra gana įprastas daugabučių atributas). O dažniausiai ir dukart. Galbūt todėl susidarė įspūdis, kad čia tiek mažai turinčių antsvorio, nors ir apstu greito maisto užkandinių, kaip ir bet kurioje kitoje „vakarietiškoje“ spartaus gyvenimo šalyje.
Pats Sidnėjus savotiškas miestas, iki šiol nežinau, ar jis man labiau patiko, ar nepatiko. „Žemaūgė“ Viktorijos laikų architektūra graži, tačiau miesto centras kiek nevykęs. Šiaip jau mėgstu dangoraižių rajonus, tačiau Sidnėjaus CBD nors ir atrodo neblogai iš tolo, pačiame jame jautiesi kiek nejaukiai. Atrodo šiek tiek padrikas ir netvarkingas, nuolad skendintis šešėlyje, kai iš tikro šviečia saulutė. Daug maloniau slampinėti amplinkiniais gyvenamaisiais rajonais, užsukti į parkelius, kuriuose net kaba lentelės, raginančios žmones lipti ant žolės, nes ji čia tam juk ir yra! Be jau minėtų statinių, tapusių Sidnėjaus vizitine kortele, beigi keliolikos į paveldą įtrauktų istorinių pastatų, nieko įspūdingo daugiau nėra, o Sidnėjaus bokšte (Sydney Tower Eye) esanti antra pagal aukšti apžvalgos aikštelė Pietų pusrutulyje yra gana atgrasi, nes prašyte prašosi atnaujinimo. Bent jau naujo įstiklinimo…
Dėmesio vertos vietos: Darling Harbour (itin populiarus miestiečių laisvalaikio praleidimo centras, gausu kavinių, restoranų, parkelių, muziejų), The Rocks (istorinis Sidnėjaus centras, seniausia jo dalis), Royal Botanic Gardens (milžiniškas botanikos sodas, nakčiai, beje, uždaromas), pietinės miesto dalies šiaurė (Potts Point ir Elizabeth Bay rajonai), Circular Quay (pagrindinis vandens transporto mazgas, Sidnėjaus operos ir uosto tilto kaiminystė). Atskiro dėmesio nusipelno pats Sidnėjaus uostas (Port Jackson) ir palei Ramųjį vandenyną išsidėstę trumpučiai žydro vandens paplūdimiai, nuo įžymiojo Bondi Beach iki Coogee Beach. Įspūdingiausia uosto panorama, žinoma, atsiveria nuo apžvalgos aikštelės viename iš Harbour Bridge kolonų. Vaizdas – absoliu čiai lyg atvirutėje! Iki kelionės buvau užsidėjęs šios panoramos wallpaper’į, o grįžęs jau galėjau naudoti savo nuotrauką, nes net be retušavimo viskas atrodo lygiai taip pat :) Tiesa, pramoga perlipti tilto konstrukcijomis nepasinaudojau, nes žmona niekaip nesutiko, o vienam kabarotis už kelis šimtus dolerių nebuvo didelio noro.
Ne ką prastesni vaizdai atsiveria ir plaukiojant pačia įlanka – visiškas must do. Vieną dieną nusprendėm persikelti kiton miesto pusėn ir nukeliaut į atokesnį Manly paplūdimį. Kelionė keltu iš uosto trunka apie 25 minutes, tačiau to net nepajunti, nes plaukdamas godžiai ryji nuostabius pakrantės vaizdus. Tad visai verta naudotis keltų paslaugomis, tik kurios, gaila, yra gana nepigios.
Nutolti nuo miesto verta dar ir dėl to, kad atsidūri arčiau vietinių australų ir toliau nuo turistų. Žinoma, Manly paplūdimis nėra visiškai izoliavesis nuo turistų, tačiau tuo jis ir išskirtinis, kad čia renkasi daugiausia gretimų rajonų gyventojai. Tad ir atmosfera kiek kitoniška – ore tvyro visiškas atsipalaidavimas. Ramus, tylus, mažo eismo intensyvumo rajonas, šilti, išsišiepę, atsipalaidavę žmonės, banglentės, smėlis, jachtos, palmės ir visai netikėtai atrastas mirkobravoras „4 Pines“, kurio alus jau per pirmas dienas Sidnėjuje spėjo atkreipti į save dėmesį parduotuvėje, o liežuvis nenustodavo jo reikalauti. Iš bačkos jis dar puikesnis! Atsitraukus atokiau sunkiau sekasi suprasti ir australietišką anglų kalbos dialektą: vartojama vis daugiau slengo, kurio iš anksto neišstudijavus beveik neįmanoma suprasti. Tad pasitaiko net ir tokių situacijų, kai bare tesupranti tik standartinį pasisveikinimą „Hello mate! How ya doin’“ ir daugiau nieko :-)))
Žymusis Bondi paplūdimys, savo ruožtu, visiškai kitoks. Kadangi iki jo nusigauti kiek paprasčiau (nors viešojo transporto sistema Sidnėjuje šiaip jau sudėtinga net patiems miestiečiams), jis nuolat sausakimšas. Čia verta per daug neužsibūti, o vietoj to pasivaikščioti uolėta pakrante iki pat Coogee paplūdimio: uola, įlanka, siauras ruožas smėlio, uola, įlanka, siauras ruožas smėlio ir taip iki galo (taip, čia ne „havajietiški“ begaliniai balto smėlio paplūdimiai, bet tokių irgi esama, tiesiog reikia nusibelsti kiek šiauriau Australijos). Taigi vieną nuostabiai saulėtą ir karštą rytą pradėjom šį maršrutą, tačiau baigti teko kiek nusigandus. Coogee papludimys pasitiko gresmingu audros frontu (žr. nuotrauka galerijoje arba video čia), o nuvilnijusi liūtis sutrkdė eismą visame Sidnėjuje pačio vakarinio piko įkarštyje – užlietos gatvės tapo nepravažiuojamos, eismą nutraukti turėjo netgi traukiniai. Tačiau visa tai baigėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo. N0rs Melburnas ir garsėja besimainančiu lietingu klimatu, sidnėjuje vandens iškrenta net iki 3 kartų daugiau, tačiau viskas įvyksta žaibiškai ir vienu ypu.
Tačiau nepaisant lietaus jau po kelių dienų mūsų SPF 30 kremas nuo saulės iškeliavo šiukšliadėžėn, nes SPF 50+ čia yra nepamainomas. Net jau neminint to fakto, kad ir pastaruoju reikia teptis labai dažnai, antraip akimirksniu savo kūnu imi jausti, kodėl šioje šalyje mirtingumas nuo odos vėžio yra vienas didžiausių visame pasaulye. O paplūdimyje sutikti žmones nešinus vieno litro (!) kremo talpomis – nieko neįprasto.
Šio įrašo pabaigai tik pridursiu, kad viešasis transportas Sidnėjuje yra pakankamai sudėtingas. Be vienkartinių bilietėlių egzistuoja dieniniai, savaitiniai ir panašiai, bet jų rūšių – labai daug. Vieni negalioja autobusams, kiti negalioja laivams, treti tik iki tokios zonos, ketvirti – iki anokios. Sistema paini ir patiems Sidnėjaus gyventojams. Susisiekimas miesto centre dar perprantamas, aptarnaujamas traukinių, bet nusigaudi į pakraščius darosi kebliau, kai reikia persėsti į atobusus. Pastarieji Sidnėjuje – sudėtingiausia sistema, nes jų maršrutų yra begalė, o kelionės kaina priklauso nuo kertamų tam tikrų (ne konkrečiai miesto) zonų skaičiaus. Kiek tų zonų kirsti reiks nusigaunant iš vieno taško į kitą dažniausiai neaišku, tiksliausiai gali atsakyti tik pačio autobuso vairuotojas (net rekomenduojama jo klausti), o dar jei reikia persėsti – juoda painiava, stotelės vos pastebimos, bendro visų maršrutų žemėlapio niekad nebūna. Na, bet bent jau iš ir į oro uostą papulti lengva.
Remdamasis www.alutis.lt ir VĮ Registrų centro informacija sužymėjau Lietuvos alaus daryklas ir daryklėles. Iš pradžių šį žemėlapį dariau sau, nes planavau vienos kelionės metu aplankytį šiek tiek mažųjų aukštaičių aludarių, tačiau planas neišdegė, tad pabaigęs darbą, dalinuosi juo su jumis (pastabos, komentarai ir pasiūlymai visad laukiami). Beje, Alučio informacija senokai neatnaujinta, tad pateikiamame veikiančių aludarių sąraše yra apie 10 savo veiklą nutraukusių įmonių.
Žiūrėti Lietuvos aludariai didesniame žemėlapyje
Lyderiai savaime aiškūs: Panevėžys, Pasvalys, Pakruojis ir Biržai. Tad jei nesikratot alaus ir kartais lėksite pro kurį iš miestų ar miestelių, ant kurių padėtas bent vienas žalias žymeklis, pabandykit užsukti, galbūt pavyks gauti šviežios putelės.
O ta pačia proga pasidalinsiu naujiena, kad rugsėjo 5-6 dienomis Belmonte vyks „Mažų alaus daryklų šventė“. Tiesa, „Vilkmergės“, „Biržų alaus“, „Ponoro“ ir „Kauno alaus“ mažomis daryklomis nepavadinčiau…
Jei kam įdomu, pateikiu klasika tapusios mokslinės fantastikos serijos „Zenitas“, kurią nuo 1971 m. leido „Vaga“, o nuo 1985 m. iki pat 1992 m. – „Vyturys“, knygų „išplėstinį“ sąrašiuką. Ne šiaip bibliografinis sąrašas, o su viršeliais, trumpais aprašymais ir kt. įdoma ar ne tiek įdomia informacija. Ne apie visas knygas informaciją sudėjau – mano paties bibliotekėlei dar šiek tiek trūksta iki 52 knygų :) Bet tikiuosi, kad palaipsniui išbaigsiu. Jei turit pastabų ar minčių, ką pakeisti, kokią info pridėti, pasakykit.
Seniai berašiau jau tokia tematika. Nors ir dabar nieko daug nepapasakosiu, mat savaitgalį tebuvo aplankyti du renginiai. O viename iš jų greičiausiai apsilankė beveik visi skaitytojai.
Taigi vakar vėl lankiausi „Keistuolių teatre“. Nulėkėm paspoksoti į tragikomediją „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Nors nuo šio spektaklio premjeros praėjo beveik 5 metai, galiausiai pasitaikė palanki proga jį pamatyti. Ir galiu pasakyti, kad tai vienas iš geriausių Keistuolių darbų, nors man jie visi savotiškai geriausi. Nuomonė, be abejo, subjektyvi, nes taip ir turi būti: kiekvienas žiūrovas teatre randa tai, kas svarbu tik jam vienam. Komiškai ir ironiškai, tačiau toli gražu ne paviršutiniškai vaizduojamos veikėjų iš žymių Viljamo Šekspyro kūrinių mirtys. Mirtis ir požiūris į ją yra šio spektaklio pagrindas.
Beje, sėdėti pirmoje eilėje per patį vidurį yra tikras „kaifas“. Matosi kiekvienas, net ir menkiausias, aktoriaus krustelėjimas, kiekvienas mažytis prakaito lašelis veide. Smagu :)
Na o prieš spektaklį buvom nuslinkę į „Knygų mugę“. Tiesą sakant, net nežinau, ko ten einu. Mat sutaupyti mugėje tikrai nesutaupysi, nes reikia mokėti už bilietą, o populiaresnes knygas kai kurios leidyklos parduoda netgi brangiau, nei siūlo paprastai. Aišku, pasitaiko ir vienas kitas nukainavimas, netgi per pusę kainos, lyginant su knygynais. Ai, bet koks skirtumas, išvardinsiu pastarosios savaitės pirkinių sąrašą, kurio, greičiausiai, užteks pusei ar net visiems metams…
Taigi pirmu taikymu pačiupau Aldous Huxley „Sala“. Tai paskutinė šio rašytojo knyga, kurioje jis antiutopiško požiūrio pasaulį pakeičia į šviesesnį – utopinį. Įdomu bus palyginti su jau perskaityta knyga „Puikus naujas pasaulis“. Beje, skaičiau, jog „Kitos knygos“ dar šiais metais žada išleist jo esė: „Suvokimo durys“ ir „Rojus ir pragaras“. Truputis filosofinės psichodelikos ir eksperimentų su meskalinu. Nors galbūt prieš tai reikėtų perskaityti bene labiausiai vertinamą jo knygą „Kontrapunktas“, nors kažkodėl atrodo, kad iki šios 600 psl. knygos man dar reikėtų „paaugti“.
Tiesa, prie šios knygos gavau leidykla „dovanojo“ Vytauto Kubiliaus apybraižą trimis kalbomis apie Adomą Mickevičių. Matyt nusprendė atsikratytu leidinėlio, nes 3000 egzempliorių tiražas išleistas dar 1998 m. pabaigoje.
Taip pat ta pačia proga, pačiupau „Tyto Alba“ perleistą A.C.Clarke mokslinės fantastikos klasiką „2001 metų kosminė odisėja“. Tiesiog į asmeninę kolekciją :)
Kiek anksčiau dar įsigijau pačią pirmą George Orwell parašytą knygą „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Žinoma, tai ne „1984-ųjų“ ar „Gyvulių ūkio“ tipo antiutopija, o pusiau autobiografinis pasakojimas apie gyvenimą skurde. Ir dar, vėlgi tos pačios „Kitos knygos“ planuoja šiemet išleisti dar vieną jo memuarų knygą – atsiminimus apie Ispanijos pilietinį karą „Katalonijai pagerbti“.
O penktadienį netikėtai gavau dovanų dar vieną knygą, nors važiavau jos nusipirkti. Pats Romualdas Karazija padovanojo „Žalias teorijos medis: Akad. A.Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla“. Tai lengvai skaitoma knygelė apie Adolfą Jucį, vieną iš žymiausių lietuvių fizikų, labiausiai žinomą už daugiaelektronių atomų teorijos kūrimą ir vystymą. Talentingo žmogaus būta, turėjusio dideles vertybes. Pvz., ar žinojote, jog atkūrus Vilniaus universitetą ir dalį fakultetų atkėlus iš Kauno (Lietuvos universiteto), A.Jucys, norėdamas pažymėti šį išimtinį įvykį, pėsčias per dvi dienas atėjo iš Kauno į atgautą sostinę? Ir tiesiai į Chemijos ir fizikos skyriaus rūmus Naugarduko gatvėje, nes norėjo sužinoti būsimas studijų ir darbo sąlygas? O be šio didelio pasišventimo mokslui, jis visą laisvalaikį skyrė gimtojo žemaičių krašto tyrinėjimui ir kalbotyrai.
Ir todėl vos susilaikiau nenusipirkęs „Juozas Vidmantis Vaitkus: Per mokslo prizmę“. Knygos apie jį patį ir puslaidininkių istoriją, išleistos jo 65 metų jubiliejaus proga 2006 m.
Tačiau teko atsisakyti ir atidėti tai ateičiai, nes mano lentynoje guli turbūt kokios 7 neperskaitytos knygos, iš jų 4 jau pradėtos. O laiko šiam malonumui turiu gana nedaug. Bet… gal geriau atidėsiu visus (kad ir svarbius) darbus, ir šiandien atsiduosiu kerinčiam spausdintam žodžiui. Kad ir ką bekalbėtumėt apie naujas technologijos, šito man niekas neatstos.
P.S. Gal kas žino, kodėl veinas rašytojas (berodos Romualdas Zubinas) taip varganai atrodė (žr. čia, 11 nuotrauka nuo viršaus)? Net gaila pasidarė… Kiek girdėjau, jo knyga „Perkūnas“ gana prieštaringai vertinama, tai gal nelabai kas perka tuos 800 egzempliotrių?
Šiandien fakultete per pertrauką paskubom pažaidėm su YBCO superlaidininku ir magneto levitacija. Klipo kokybė prasta, nes filmavau mobiliuoju telefonu. Galbūt ateityje įdėsiu “rimtesnį” filmuką.
Tos juodos šukės po magnetuku – sulūžusi superlaidininko plokštelė. Šukes atšaldėm skystu azotu, kurio virimo temperatūra yra −196 °C. Šiuo būdu padedama aukštatemperatūriui superlaidininkui pasiekti superlaidumo būseną, kurios kritinio taško temperatūra (kuomet šios savybės išnyksta) yra šiek tiek aukštesnė už azoto virimo.Gaila, bet paprastai reiškinio nepaaiškinsiu, nes neturiu sugebėjimų aiškiai reikšt mintis. Tiesiog pasakysiu, kad čia pasireiškia Meissner‘io efektas, t.y. superlaidininkas tuo pačiu yra ir idealus diamagnetikas (jis savotiškai „išstumia“ magnetinį lauką iš savęs) ir „flux trapping“ (srauto pagavimas, įkalinimas). Grubiai kalbant, superlaidininkas tarsi įsimena jį supantį magnetinį lauką ir išlaiko tokią sistemos būseną.