Matyt rašliava apie mano “kultūrinimosi” ypatumus pradeda išaugti į įrašų ciklą. Nors jaučiu, kad kuriam laikui tai aprims. Bet ne tame šuo pakastas.

Viskas prasidėjo trečiadienį, kai netikėtai paskambino pusseserė ir paklausė, ką tą vakarą veikiu. Man net nespėjus prasižioti atsakė už mane: “Neveik nieko”. Ir pasiūlė nukeliauti į “Lietuvos nacionalinį dramos teatrą“, o tiksliau - į spektaklį “Meilė pagal grafiką“. Nebloga komedija, ypač, kai neieškai tame vaidinime kažko ypatingai gilaus. Todėl atsipalaidavimui tas spektaklis - pats tas. Besijuokdamas iš tų visų nešvankybių (koks skirtumas, kad viskas nuvalkiota, užtat kaip gražiai pateikta) išliejau turbūt kelis litrus ašarų =]

Penktadienį nukeliavau į ilgai lauktą sunkiosios muzikos koncertą “Brutal Madness Festival 2006″, kurio pagrindas buvo brutaliejį brazilai KRISIUN, tačiau kurie, kaip jau rašiau, neatvyko. Tad ėjau per daug nieko nesitikėdamas, tačiau koncertas vietomis nuvylė, ypač “tradiciniu” nekokybišku garsu ir tuo prakeiktu neprofesionaliu “volume max”… Ai, tiek to, kaklas ryte visvien priminė, kad vakaras buvo praleistas “Mulen Ruže” su gauja ilgaplaukių.

Na, ir jeigu tai galima laikyti “kultūrinimusi”, tai visą savaitgalį fakultete klausydamas režisieiaus ir jo padėjėjų prastrakaliojau prieš kamerą, filmuojant tradicinį mėgėjišką “FiDi” trumpametražį filmą, kuriuo užbaigiamas “Juzikas” - “Jumoristinis fizikos simpoziumas“. Visgi sunki ta aktoriaus duona. Nors, palyginus, nedaug pasišlaistyt reikėjo, bet nuvargino neblogai. Pažiūrėsim, ką pagimdys mūsų šaunusis montuotojas =]

Na, tęsiu blevyzgas apie savo kultūrinį gyvenimą. Šį kartą jis prasidėjo nuo debiutuojančių sunkiosios muzikos grupių festivalio “Naujas Kraujas 2006“, vykusio vasario 25 dieną. Tai buvo dešimtasis ir, gaila, paskutinis festivalis. Tačiau per daug čia neišsiplėsiu, o susidomėję mano reportažą iš šio renginio paskaityti gali čia.

O penktadienį griupiokų buvau pakviestas į Gedimino Storpirščio koncertą “Vilniaus mokytojų namuose“. Fantastiškas renginukas kamerinėje aplinkoje su puikia muzika ir dar puikesne nuotaika. Man, ypatingai mėgstančiam gyvų gitarų skambesį, tiesiog tįso seilė bežiūrint į G.Storpirščiui talkinantį Joną Krivicką.

Savaitukę pabaigiau apsilankydamas “Kaziuko mugėje” Vilniuje. Ir kas sakė, kad mūsų, lietuvių, tik trys milijonai? Vien mugėje turbūt buvo kokie penki… Per tas grūstis ir spūstis šeštadienį teko kokius tris sykius pereiti visus “kioskelius”, kad galų gale būtų galima pamatyti, kuo ten prekiaujama. Savaime aišku, kas antrame viskas kartojosi, bet ne tai svarbiausia. Taip pat teko paragaut karšto alaus su medum ir gvazdikėliais (?). Gyevnime to daugiau nedarysiu =]. Gerai, kad nesugalvojom po visą bokalą nusipirkti. Tiesa, sušilęs alus iš butelio visgi blogesnis už tą karštą naminį.

Taigi savaitgalį pasisėmęs pavasarinių nuotaikų (žvilgt pro langą - balta balta kur dairais) ir atšventęs grupiokės dvidešimtmetį (siaubas, persivalgiau šimtalapio =/ ) savotiškai tęsiu “kultūrinimosi” procesą prie J.Grigo “Molekulinės fizikos” konspektų ir “Atsitiktinių vyksmų” “filosofijos”…

Šį savaitukė buvo gana pilna kultūrinio gyvenimo prasme. Viskas prasidėjo sekmadienį, kai gavau pasiūlymą nurėplioti į “Šiuolaikinio meno centrą”“, kuriame vyko kelios parodos, iš kurių vieną - Jono Meko avantgardinio kino paroda “Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais”. Kadangi nuėjome gana vėlai, tai visko pamatyti nebuvo įmanoma, o suprasti tuo labiau. Jaučiu, kad net kelis sykius peržiūrėjęs kai kuriuos jo darbus, visvien sunkiai “suvirškinčiau”. Dėl to tik įdomiau.

Toliau teko apsilankyti “Lietuvos alternatyvios muzikos apdovanojimuose“. Labai keistas renginys, vienų giriamas, kitų peikiamas dėl kvailio siekio visą alternatyvią muziką sukišti po vienu stogu. Ir ištiesų, keista buvo krūvoje vietoje matyti hip-hop, elektronikos, metalo, pankų, funk, skinų (sub)kultūrų atstovus tiek salėje, tiek scenoje. Ir gerai, kad kiekvienai grupei buvo skiriama tik 15 minučių: neįdomus nespėja nusibosti, o dievinami neleidžia “įsibėgėti”. Tiesa, dėl kai kurių nominacijų laimėtojų galima buvo smarkiai abejoti, bet ką jau padarysi. Įdomus renginys, lauksiu ir kitų metų, nes kamuoja nesveikas smalsumas.

Ramiai praleidęs Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, šiandien nupėdinau į “Akropolio” kiną pažiūrėti ilgai laukto “Vilniaus geto“. Tikrai sprofesionalus ir kokybiškas filmas, rekomenduoju visiems. Aišku siužetas, kaip ir daugumoje panašių filmų, sukasi sąlyginai apie vokiečių karininko meilė žydaitei. Jei ne kvaili angliški akcentai, būtų visai puiku, nors gal toks sumanymas? Beje, labai užkliuvo V. Šapro “šinšiliška” vaidyba, vietoj kurios aktorius galėtų sugalvot ką nors originalesnio.

Tiesa, pats režisierius ir prodiuseris A. Juzėnas nepatenkintas galutiniu rezultatu, nes, anat jo, per daug nagų prikišo vokiečiai su savo scenarijaus, montažo, dialogų korektūrom, šitaip nuskurdindami filmą. Beje, aktorius Heino Ferch (vaidinęs žydų policijos viršininką) kartais i6 i6vaizdos buvo labai panašus į Brius’ą Willis’ą =]

Ir galiausiai, taip pat šiandien, apsilankiau “Keistuolių teatre“, ilgai planuotame ir lauktame muzikiniame spektaklyje “Paskutiniai Brėmeno muzikantai” (Edituk, ačiū, kad per tuos šalčius pričiupai bilietus =] ). Kadangi garso takelį vis paklausau jau senokai, tai iš muzikinės pusės žinojau, kur einu. Ir ką galiu pasakyti? Fantastika! Keistuoliai nemirtingi, dar atmenu ne taip seniai buvusią vaikystę, kai per LTV žiūrėdavau “Geltonų plytų kelio” ekranizaciją. Spektaklio metu pajutau, kad pilvo raumenys jau nusilpę, o žandus nuo to pačio juoko traukė mėšlungis. Kada nors tikrai reiks nueiti mažiausiai antrą sykį.

Ryt teks nušiauštį į kaimą, į Didžprūdžius Kupiškio rajone. Neišsimiegosiu, bet gryno oro įkvėpt gausiu =]

Toliau irgi seks ne ką menkesnis laisvalaikio praleidimas, nes jau kitą šeštadienį vyks jubiliejinis dešimtasis debiutantų festivalis “Naujas Kraujas 2006“, kur be pradedančiųjų grupių gros ir OBTEST.

O jei žvelgt ir į tolimesnę ateitį, tai laukia “Brutal Madness 2006″ festivalis su brazilų “brutalūzais” KRISIUN priešaky, SODOM koncertas ir kiti, jau neminint tų, į kuriuos aš nenueisiu.

Oi, tik reikia nepamiršti kartais ir pasimokyti… =]

Vakar apturėjau kol kas geriausią koncertą gyvenime. Ir ne kur svetur, o čia pat, gimtojoje Lietuvėlėje. “Ledo Rūmuose” meistriškumą rodė gitaros virtuozas Steve Vai. Jausmas neapsakomas, tiesiog trūksta žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti visa tai. fantastika.

Šiek tiek foto iš šio koncerto galima rasti čia. Apšildant Eric Sardinas’ui fotografavau be blykstės, nes buvo pasakyta, kad negalima, ale bet per Steve Vai net nemaniau be jos fotografuot, nes foto be jos visiškai neišeina.

Sėdžiu prie vaizduoklio, žvlegiu pro langą ir matau: lietus pliaupia kaip iš kibiro, vėjas drasko medžius… Žodžiu, audra. Iš kart iškyla mintis: koks fantastiškas oras buvo savaitgalį Plateliuose per “Roko Naktis 2005“! Nelijo, o ir saulutė vis palepindavo, dargi juk ir ežere išsimaudžiau. Taigi pamaniau aprašysiu įspūdžius iš festivalio, bet pagalvojau, kad visgi rašau straipsnius į sunkiosios muzikos portalą www.hell-music.lt, tad kam man kartotis, tiesiog nukreipsiu jus (tuos, kuriuos domina) į straipsnį tiesiog čia. Malonaus skaitymo.

O tarp nuotraukų pasižvalgyti galite čia.