Taigi tęsiu įrašų seriją apie tai, ką groja Keistuolių teatras „Paskutiniuose Brėmeno muzikantuose“.

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• Kalnų erelis

Originalas:

• Daniel Alomía Robles - El Cóndor Pasa
  Simon & Garfunkel - El Condor Pasa (If I Could)

Vėlgi įdomi situacija. Iš tikro „El Cóndor Pasa“ yra parašyta Peru kompozitoriaus ir etnomuzikologo Daniel Alomía Robles. Ši kompozicija įeina į zarzuelą tokiu pačiu pavadinimu. Zarzuela yra ispanų lyriškas draminis muzikos žanras, kuriame dainavimą keičia pasakojimas, šiuo metu įterpiantis net operos ir pop muzikos dainas, šokius. Žanro pavadinimas kilo iš Karališkojo medžiotojų namelio „Palacio de la Zarzuela“ (šiuo metu čia gyvena Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I ir karalienė Sofija) netoli Madrido, kuriame pirmą kartą buvo atliktas tokio tipo pasirodymas.

Taigi, minėtas Daniel Alomía Robles 1913 m. parašė zarzuelos “El Cóndor Pasa” muziką, o Julio Baudouin slapyvardžiu Julio de La Paz – libretą (žodinį tekstą). Kūrinys pirmą kartą publikuotas 1933 m., o šiuo metu yra įtrauktas į Peru kultūrinį paveldą. Pasakojimo veiksmas vyksta Cerro de Pasco miesto kasykloje, o pasakoja apie tragišką konfliktą tarp indėnų ir „Sjones“ (saksonų) – šeimininkų iš Europos. Tai amžina kova, kuomet nužudžius kasyklos šeimininką, jį pakeičia kitas atvykėlis. „Condor“, t.y. Andų kondoras (grifų šeimos narys, didžiausias Vakarų pusrutulio skraidantis paukštis; gali pakilti net į 5 km aukštį) pavadinime simbolizuoja laisvės idealą.

Populiariausia šio kūrinio daina, „El Cóndor Pasa“, atliekama pasakojimo pabaigoje. Parašyta pagal tradicines Andų dainas, melodija panaši į cashua, tam tikrą Andų dainas ir šokį apimantį žanrą. Iš pradžių kompozicija buvo be žodžių. Vėliau pridėtas pasakojimas kečujų kalba (Inkų imperijos kalba, kuria šiuo metu dar kalba apie 10 mln. žmonių), kuriame dainininkas kviečia didįjį Andų kondorą grąžinti jį į senąją inkų karalystę – Maču Pikču.

Stilizuotą „El Cóndor Pasa“ atlieka „Espíritu Andino“

Pastarąją dainą išpopuliarino JAV dainininkai „Simon & Garfunkel“. Šios melodijos interpretaciją, pavadinimu „El Condor Pasa (If I Could)“, 1970 m. išleido paskutiniame savo studijiniame albume „Bridge Over Troubled Water“. Pastarasis albumas susilaukė didelio populiarumo, tų pačių metų sausio 26 d. pasiekė „Billboard Music Chart“ albumų topo viršūnę. 1971 m. pelnė Grammy Metų albumo ir „Best engineered album“ apdovanojimus, titulinė daina pelnė Grammy Metų įrašo ir Metų dainos apdovanojimus. Pasaulyje parduota per 25 mln. šio albumo kopijų. 2003 m. „Rolling Stone“ žurnalas 500 geriausių visų laikų albumų sąraše 51 numeriu įrašė būtent šį albumą.

Šios versijos istorija prasidėjo nuo to, kai Paul Simon Paryžiuje išgirdo grupės „Los Incas“ atliekamą melodiją. Grupė, greičiausiai dėl neišprusimo, P.Simon papasakojo, esą tai XIX a. nežinomo kompozitoriaus kompozicija. Tuo susidomėjęs P.Simon parašė naujus angliškus žodžius ir be leidimo kūrinį įtraukė į albumą. Tais pačiais albumo išleidimo metais Daniel Alomía Robles sūnus Armando Robles Godoy pareiškė Simonui ieškinį teigdamas, jog šios dainos autorius yra jo tėvas, o autorinės teisės JAV saugomos jau nuo 1933 m. Tiesa, ieškinys buvo gana draugiškas ir A.R. Godoy siekė tik įrodyti kūrinio autorystę.

„Simon & Garfunkel“ versija

Beje, be Keistuolių lietuvišką šio kūrinio interpretaciją, turbūt taip pat įkvėptą Simono ir Gerfunkelio, atliko Virgis Stakėnas, pavadinęs ją „Erelio brolis“. Tiesą sakant, ši versija man skamba bjauriai, t.y. kaip eilinė baisi užstalės daina…

Virgio Stakėno „Erelio brolis“

Ankstesni įrašai: #1.

Pradėsiu tokią neilgą įrašų seriją apie tai, ką dainuoja „Keistuolių teatro“ visiems gerai žinomi spektaklio ir filmo „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ personažai. Dalis turbūt pati jau išsiaiškino, dalis galbūt net nesiaiškinusi žinojo kūrinių originalias versijas, bet tai daliai, kuri vis dar turi klausimų, ir bus skirti šie įrašai. Pagrinde orientuosiuosi į pagal filmą išleistą garso takelį, jei liks laiko, pabandysiu apžvelgti ir į jį nepatekusias kompozicijas. Taip pat stengsiuosi patalpinti ir nuorodas į „Youtube“ įkeltus muzikinius klipus, nes daugelį kūrinių reikia ne tik išgirsti, bet ir pamatyti :)

Dėl įrašų šia tema reguliarumo nieko negaliu pasakyti, nes su laisvu laiku striuka. Na, bet pradėsiu bent pirmąjį ir apžvelgsiu 2 kūrinius.

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• DJ pradeda
• Ką man daryt

Originalai:

• Joe Dassin – Darlin’ (Smokie – Darlin’)
• Smokie – What Can I Do

Tiesą sakant, net nežinau, kuriuo iš variantu remdamiesi Keistuoliai perdainavo „DJ pradeda“ esantį kūrinį apie Dalią. O nežinau dėl to, kad šio kūrinio originalas „Darlin’“, parašytas anglų kompozitoriaus Oscar Stewart Blandamer, nepriklauso nei vienam iš minėtų atlikėjų. Kiek pavyko atkasti, tai šį singlą pirmoji 1978 m. išleido anglų grupė POACHER (nors ant rastų vinilinės plokštelės dėklo nuotraukų atspaustas pavadinimas „Darling“).

Tais pačiais metais pasirodė ir JAV gimusio atlikėjo JOE DASSIN versija. Pastarasis turėtų būti pažįstamas savo prancūziškais „šansonais“: „Les Champs-Elysees“, „L’été indien“, „Et si tu n’existais pas“, „Salut“, „Le petit pain au chocolat“ ir kt. Paties Joe Dassin kilmė ir gyvenimas gana spalvingas. Gimė jis rusų kilmės žydo Jules Dassin (senelis į JAV atkeliavo tiesiai iš Odesos), kuris buvo kriminalinių dramų režisierius Holivude, ir vengrų violončelistės Béatrice Launer šeimoje. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse valstijose prasidėjus komunistų persekiojimui (vadintam „Makartizmu“, nuo JAV senatoriaus Džozefo Makarčio, tvirtinusio, esą šalyje (įskaitant valdžią) pilna komunistų ir sovietų šnipų, vardo), šeima buvo priversta persikelti į Prancūziją. J.Dassin dainininko karjerą pradėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir tapo itin populiariu Prancūzijoje, nors, būdamas poliglotu, įrašė dainas ir vokiečių, rusų, ispanų, italų, graikų bei anglų kalbomis. Deja, likimas buvo negailestingas ir atlikėjas 1980 m., sulaukęs vos 41 metų, mirė nuo širdies smūgio.

Joe Dassin - Darlin’

„Darlin’“ taip pat perdainuota ir glam roko atstovų (sunkiojo roko požanris, atsiradęs Jungtinėje Karalystėje 8-ojo dešimtmečio pradžioje, pasižymėjo spalvinga lyrika, prasto skonio nostalgiška senos mokslinės fantastikos ir filmų tematikos apranga bei tipišku sunkiojo ir švelniojo roko mišinio skambesiu) SMOKIE. Jie šį kūrinį įtraukė į 2000 m. išleisto naujai pergrotų „koverių“ rinkinį „Uncovered“. O naujai pergroti dėl to, kad 1995 m. Vokietijoje grupės turo autobusas dėl blogų oro sąlygų nuriedėjo nuo kelio ir lyderio bei vokalisto Alan Barton gyvybė užgeso po penkių dienų kovos su mirtimi. Tačiau grupė nusprendė tęsti veiklą ir tuščią vokalisto vietą užimti pasikvietė seną grupės draugą Mike Craft.

Tačiau lietuvišką versiją, „Daliai“, Keistuoliai greičiausiai pasiskolino iš Vytauto Babravičiaus. Ją perklausyti galite Simo (toks V.B. sceninis slapyvardis) frype.lt tinklalapyje.

Na o „Ką man daryt“ yra perdainuotas SMOKIE gabalas „What Can I Do“ iš ankstyvosios jų kūrybos. Beje, įdomiai čia tas žodis „ankstyvoji“ skamba, kuomet kūrinys pasirodė 1976 m. įrašytame ketvirtame albume „Midnight Cafe“, turint galvoje, kad debiutinis albumas išėjo 1974 m.

Smokie - What Can I Do

Šiam kartui tiek :)

Praūžė savaitgalį jubiliejinė 40-oji Fiziko diena. Ir praūžė linksmai, su geru oru. Žvilgtelkit dabar pro langą, gana laiku suspėjom :). Nors vizi galai dar nesudurti, ne visos sąskaitos suvestos, tačiau šiemetinė FiDi buvo tikrai puiki. Itin džiugiu, jog iš pagrindų atsinaujinęs Dinas Zauras (naujas variklis, nauja judanti uodega, naujas judantis kaklas, nauja galva) beveik visai neturėjo problemų, neskaitant to, jog užgesus jį būdavo pakankamai sunku užvesti… Tačiau pasakiškas jausmas apima, kai visi džiaugsmingai Gedimino prospekte puola stumti kelias tonas sveriantį simbolį (pirmą kartą pasirodžiusį lygiai prieš 30 metų), idant šiojo variklis vėl įsisuktų.

Na o apie vieną pagrindinių šiemetinės šventės akcentų net neverta kalbėti. Žaidimo partija rekordinio dydžio šachmatais užtruko daugiau kaip dvigubai ilgiau, negu buvo planuota, tačiau tiek žiūrovams, tiek žaidėjams tai teikė tik malonumą. Beje, reikia paminėti, jog šioje finalinėje kovoje laimėjo studentas, nors dėstytojas, taupydamas laiką, pasidavė, teikdamas, jog visvieną pralaimės.

Ne veltui žmonės prie šių šachmatų praleido beveik mėnesį, o paskutines savaites praktiškai be poilsio darbavosi dieną naktį. Dar ir dabar jaučiu visus kiekvieną nuvargusį raumenuką ir vos pasijudinęs galiu susaičiuoti, kiek sąnarių turiu :) Tačiau tai visai nedidelė kaina, kurią buvo verta sumokėti.

Tiesa, gaila, kad Vakarinės dalies metu ne visiškai nusisekė “teslakoilo” demonstracija. Visai nedaug tetrūko iki gana įspūdingo reginio, o smulki techninė klaida buvo pastebėta tik po renginio. Niekis, kitais metais galbūt bus grojantis (pvz., kaip čia).

Na, o pabaigai keletas kadrų:

Likę mano kadrai čia, o daugiau nuotraukų ir video medžiagos po truputį rasite FiDi tinklaraštyje: www.fidi.lt/blogas.

Vilnius praėjusių metų birželį. HDR technika.

Seniai berašiau jau tokia tematika. Nors ir dabar nieko daug nepapasakosiu, mat savaitgalį tebuvo aplankyti du renginiai. O viename iš jų greičiausiai apsilankė beveik visi skaitytojai.

Taigi vakar vėl lankiausi „Keistuolių teatre“. Nulėkėm paspoksoti į tragikomediją „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Nors nuo šio spektaklio premjeros praėjo beveik 5 metai, galiausiai pasitaikė palanki proga jį pamatyti. Ir galiu pasakyti, kad tai vienas iš geriausių Keistuolių darbų, nors man jie visi savotiškai geriausi. Nuomonė, be abejo, subjektyvi, nes taip ir turi būti: kiekvienas žiūrovas teatre randa tai, kas svarbu tik jam vienam. Komiškai ir ironiškai, tačiau toli gražu ne paviršutiniškai vaizduojamos veikėjų iš žymių Viljamo Šekspyro kūrinių mirtys. Mirtis ir požiūris į ją yra šio spektaklio pagrindas.

Beje, sėdėti pirmoje eilėje per patį vidurį yra tikras „kaifas“. Matosi kiekvienas, net ir menkiausias, aktoriaus krustelėjimas, kiekvienas mažytis prakaito lašelis veide. Smagu :)

Na o prieš spektaklį buvom nuslinkę į „Knygų mugę“. Tiesą sakant, net nežinau, ko ten einu. Mat sutaupyti mugėje tikrai nesutaupysi, nes reikia mokėti už bilietą, o populiaresnes knygas kai kurios leidyklos parduoda netgi brangiau, nei siūlo paprastai. Aišku, pasitaiko ir vienas kitas nukainavimas, netgi per pusę kainos, lyginant su knygynais. Ai, bet koks skirtumas, išvardinsiu pastarosios savaitės pirkinių sąrašą, kurio, greičiausiai, užteks pusei ar net visiems metams…

Taigi pirmu taikymu pačiupau Aldous Huxley „Sala“. Tai paskutinė šio rašytojo knyga, kurioje jis antiutopiško požiūrio pasaulį pakeičia į šviesesnį – utopinį. Įdomu bus palyginti su jau perskaityta knyga „Puikus naujas pasaulis“. Beje, skaičiau, jog „Kitos knygos“ dar šiais metais žada išleist jo esė: „Suvokimo durys“ ir „Rojus ir pragaras“. Truputis filosofinės psichodelikos ir eksperimentų su meskalinu. Nors galbūt prieš tai reikėtų perskaityti bene labiausiai vertinamą jo knygą „Kontrapunktas“, nors kažkodėl atrodo, kad iki šios 600 psl. knygos man dar reikėtų „paaugti“.

Tiesa, prie šios knygos gavau leidykla „dovanojo“ Vytauto Kubiliaus apybraižą trimis kalbomis apie Adomą Mickevičių. Matyt nusprendė atsikratytu leidinėlio, nes 3000 egzempliorių tiražas išleistas dar 1998 m. pabaigoje.

Taip pat ta pačia proga, pačiupau „Tyto Alba“ perleistą A.C.Clarke mokslinės fantastikos klasiką „2001 metų kosminė odisėja“. Tiesiog į asmeninę kolekciją :)

Kiek anksčiau dar įsigijau pačią pirmą George Orwell parašytą knygą „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Žinoma, tai ne „1984-ųjų“ ar „Gyvulių ūkio“ tipo antiutopija, o pusiau autobiografinis pasakojimas apie gyvenimą skurde. Ir dar, vėlgi tos pačios „Kitos knygos“ planuoja šiemet išleisti dar vieną jo memuarų knygą – atsiminimus apie Ispanijos pilietinį karą „Katalonijai pagerbti“.

O penktadienį netikėtai gavau dovanų dar vieną knygą, nors važiavau jos nusipirkti. Pats Romualdas Karazija padovanojo „Žalias teorijos medis: Akad. A.Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla“. Tai lengvai skaitoma knygelė apie Adolfą Jucį, vieną iš žymiausių lietuvių fizikų, labiausiai žinomą už daugiaelektronių atomų teorijos kūrimą ir vystymą. Talentingo žmogaus būta, turėjusio dideles vertybes. Pvz., ar žinojote, jog atkūrus Vilniaus universitetą ir dalį fakultetų atkėlus iš Kauno (Lietuvos universiteto), A.Jucys, norėdamas pažymėti šį išimtinį įvykį, pėsčias per dvi dienas atėjo iš Kauno į atgautą sostinę? Ir tiesiai į Chemijos ir fizikos skyriaus rūmus Naugarduko gatvėje, nes norėjo sužinoti būsimas studijų ir darbo sąlygas? O be šio didelio pasišventimo mokslui, jis visą laisvalaikį skyrė gimtojo žemaičių krašto tyrinėjimui ir kalbotyrai.

Ir todėl vos susilaikiau nenusipirkęs „Juozas Vidmantis Vaitkus: Per mokslo prizmę“. Knygos apie jį patį ir puslaidininkių istoriją, išleistos jo 65 metų jubiliejaus proga 2006 m.

Tačiau teko atsisakyti ir atidėti tai ateičiai, nes mano lentynoje guli turbūt kokios 7 neperskaitytos knygos, iš jų 4 jau pradėtos. O laiko šiam malonumui turiu gana nedaug. Bet… gal geriau atidėsiu visus (kad ir svarbius) darbus, ir šiandien atsiduosiu kerinčiam spausdintam žodžiui. Kad ir ką bekalbėtumėt apie naujas technologijos, šito man niekas neatstos.

P.S. Gal kas žino, kodėl veinas rašytojas (berodos Romualdas Zubinas) taip varganai atrodė (žr. čia, 11 nuotrauka nuo viršaus)? Net gaila pasidarė… Kiek girdėjau, jo knyga „Perkūnas“ gana prieštaringai vertinama, tai gal nelabai kas perka tuos 800 egzempliotrių?