Parsivilkau penktadienio rytą aš namo, tačiau nusprendžiau neiti į vakare vykusį pirmą “XIII Klaipėsos pilies džiazo festivalo” koncertą. Mano skrandukas buvo nežmoniškai išsiilgęs puikaus naminio maisto, tad vakarą praleidau kimšdamas orkaitėj keptus šonkauliukus ir šiaip ilsėdamasis.

Bet šeštadienį nupėdinau į Teatro aikštę. Apgautas interenetinės festivalio programos, buvau priverstas į koncertą pavėluoti ir išgirdau tik paskutinius pirmo kolektyvo ROSARIO GIULIANI QUARTET akordus. Pasitrainiojęs aplinkui, paieškojęs pažįstamų ir paklausęs eilinių Vytauto Grubliausko tiradų apie festivalio rėmėjus, sulaukiau NDIOBA & TOPOTO BANDM su linksmuoliu bosistu Ndioba, pasidabinusiu spalvota “pižama” =] Po to sekę indai BOMBAYBAJA mano ausų nepatraukė. Nors savo pakankamai spalvingą programą  jie atliko neįprastai, t.y, ne ant scenos, o tarp žiūrovų, aš visą laiką praplepėjau su pažįstamais. Tačiau po jų sekė labiausiai lauktas šio festivalio atlikėjas - būgnininkas JOJO MAYER su grupe nerve. Visada malonu paganyti akis į tokius virtuozus. Nors atlikėjas į džiazą įtraukė daug elektroninės muzikos, kuri, žinia, man visiškai nepatinka, klausiausi atliekamų kūrinių kaip užburtas.

Saksofonistas ERIC MARIENTHAL man tapo šio festivalio staigmena. Susidariau įspūdi, jog jis buvo nuoširdžiausias iš visų festivalio atlikėjų. Dargi nustebino, kai saksofono virtuozas paskutinio kūrionio improvizacijai šiaip ne taip išsitempė ir patį Vytautą Grubliauską “Kongą” su savo vargšučiu trimitu. Paskutiniai į sceą tą vakarą užlipo išliaupsintieji REI CEBALO & CALLE SOL. Nors V.Grubliauskas ir teigė, jog jie nepaliks nei vieno abejingo ir išjudins net šokiui net tingiausius, manęs kažkodėl tie lotyniški ritmai (ypač salsa) nesužavėjo ir patraukiau namolio.

Sekmadieninio koncerto pirmuosius atlikėjus taip pat praleidau, bet ne dėl nesusipratimų su programa (internete vėlgi koncerto pradžia buvo nurodyta 19 valandą…), bet dėl tradiciškai prasto oro - lijo. Tačiau kaipgi Klaipėdos džiazai be lietaus? Tad nutariau apsikrikštyti ir vėl patraukiau į centrą. Labiausiai tą vakarą įsiminė antri groję vengrai DJABE. Tiesiog puikus džiazo, vengrų folkloro ir kitų kultūrų muzikos mišinys.

Nors mėgstu labiau tradicinį džiazą, tačiau EMERGENCY ROOM funk ir džiazo sintezė patrauk mano dėmesį. Pastarieji, atrodo, net du sykius buvo pakviesti bisui. Paskutinių atlikėjų, RHYTHM COMMUNITY, nebesiklausiau, nes pastarųjų muzikoje buvo per didelis kiekis elektroninės muzikos…

Tad tryliktą “Klaipėdos pilies džiazo festivalį” baigiau žvilgsniais į Beno Šarkos ir Ryčio Zenkevičiaus projektą UGNIES DŽIAZAS (pasirodymo metu kažkuris iš jų šauniai Karlskronos aikštės fontanėlyje užgesino užsideguius drabužius) bei mėginimu užvesti mašiną, kurio akumuliatorius per mano neišpasakytą žioplumą visiškai numirė…

Tvarkoma Turgaus gatvė

Karlskronos aikštės fontanėliai

Tai va. Praėjusį ketvirtadienį (na tą, kruis dar anksčiau) vėl apsilankiau “<a href=”www.cac.lt” mce_href=”www.cac.lt” taget=”_blank”>Šiuolaikinio meno centre</a>”, kur vyko paroda “Erdvė, plokštuma, kūnas”, jungianti dvi meno rūšis - grafiką ir skulptūrą. Įdomi paroda, gaila, nedaug aš to meno ten tesuprantu…

Sekančia dieną nulėkiau į jau gan seniai lauktą amerikos brutalaus death metalo, kupino egiptietiškų elementų, grupės <a href=”http://www.nile-catacombs.net/” mce_href=”http://www.nile-catacombs.net/” taget=”_blank”>NILE</a> koncertą, vykusį “Mulen Ruže”. “Nežmoniškai” laukiau vienos pirmųjų burtalaus death metalo meilių pasirodymo, tad per renginį nuoširdžiai “kaifavau”. Kadangi parašiau reportąžą į “<a href=”http://www.hell-music.lt” mce_href=”http://www.hell-music.lt” taget=”_blank”>Hell Music</a>”, tai per daug nesiplėsiu ir siūlau įspūdžius paskaityti <a href=”http://www.hell-music.lt/straipsniai/reportazai/197/” mce_href=”http://www.hell-music.lt/straipsniai/reportazai/197/” taget=”_blank”>čia</a>.

Savatgalį planavau grįžti namo, tačiau planus netikėtai sugriovė tėvai, pranešę, jog patys atvažiuos į Vilnių ir dar senelius atsiveš. Ta proga teko ir <a href=”http://www.lrtc.net/index.html” mce_href=”http://www.lrtc.net/index.html” target=”_blank”>Vilniaus televizijos bokšte</a> apsilankyti. Gėda prisipažinti, bet, kiek galiu prisiminti, taip ir neteko vaikystėje jame apsilankyti… (Nors, pavyzdžiui, pabuvojau TV bokše Berlyne). Kadangi oras šiuo laiku puikus, matomumas buvo tikrai neprastas (nepaisant to, kad dabar ypač gausiai sukilusios dulkės ir pan.). Gražu.

Taip pat vakar dar greitai perėjom Gedimino prospektu, kur vyko “ES šalių mugė” (iš renginių ciklo, skirto Lietuvos įstojimo į ES dviejų metų sukakčiai). Tiesa, net nesitikėjau ten nieko pamatyti tokiu metu, bet, pasirodo, turkai vis dar vyniojo savo kebabus ir dar buvo galima įsigyti tariamai čekiško alaus. Aišku pasivaišinome tik keliomis turkiškomis bandelėmis, peržvelgėm tradicinį lietuvišką meniu, pažiūrėjom į atrakcioną “Bulius” (kakada pačiam teko ant jo jodinėt, visai samgu =] ) ir pasidžiaugę vis dar puikiu oru grįžom namolio.

O vakare su mama ir pusseserėm nulėkėm kažkur į Markučius miškan, kuriame buvo įrengta liaudiškai vadinama “tarzankė”. Visai neprastas atrakcionas. Ta proga nereikėjo leisti pinigų prie “Akropolio” įsikūrusiame atrakcionų parke =] Šiek tiek ir gerokai pakvailioję bei po poros adrenalino gausa pasižymėjusių incidentų grįžom ramiai praleisti likusio vakaro. Ta proga pažiūrėjau “<a href=”http://www.imdb.com/title/tt0338751/” mce_href=”http://www.imdb.com/title/tt0338751/” target=”_blank”>Aviatorių</a>” (pabaigt jį iki galo jegų teturėjau tik aš vienas…).

Nors ir pavėluotai, bet paminėsiu, kur lankiausi per paskutines savaites =]

Sąrašas visai negausus. Prieš kokias dvi su puse savaitės vėl apsilankiau “Vilniaus mokytojų namuose“, kuriame vyko koncertas, skirtas aktoriaus ir bardo Sauliaus Mykolaičio atminimui. Gaila, kad tuomet dėl ligos negalėjo atvykti Kostas Smoriginas ir legas Ditkovskis. Todėl ta proga balandžio 4 apsilankiau “Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“, kur vyko dar vienas koncertas  S.Mykolaičio atminimui - “Stygos danguje”. Dalyvavo tikrai gausus burys bardų, jo bendradarbių, kursiokų, taip pat buvo pergrota nemažai jo kūrinių. Taip pat buvo pristatytas naujas S.Mykolaičio kompaktinis diskas, kuriam sudėtos dainos iš jo spektaklių - “Nupiešti pasaulį”. Gražūs kūriniai.

Na o labiausiai tai laukta buvo “FiDi” šventės =] Kadangi neaprašiau visko iš karto po renginio, o dabar prisiminimai jau ne tokie gyvi, tai tik paminėsiu kelis faktus. Azotas valdo! Oi kiek jo, tariamai, prisigėriau per dieninę dalį, demonstruodamas, kaip reikia gerti gausiai garuojantį limonadą. O kur dar sekmadieninis sprogdinimas ir plastamsinės taros šaudymas jo pagalba. Eisena irgi valdo! Labiausiai tai patiko stebėti aplinkinius, kaip, pavyzdžiui, uždarytoj sankryžoj iš automobilio išlipęs verslininkas įamžina mus savo mobiliojo telefono fotoaparatu =]

Šiaip šauni šventė buvo, nors ir ne tokia gausi, kaip pernai (kaip kažkas skundėsi). Bet juk negali visą laiką viskas vykti tik geryn ir “didyn”. Pernai vienaip, šiemet kitaip, žiū, kitąmet gal iš viso trečiaip bus.

“Fiziko Diena 38” artėja =]Be pačios “Fidi 38″ nepamirškit, kad kovo 29 dieną bus “Juzikas” - Jumoristinis fizikos simpoziumas. O dieną prieš šventę bus Presskonferencija - kuomet studentas klausinėja dėstytoją, o ne dėstytojas studentą.

Matyt rašliava apie mano “kultūrinimosi” ypatumus pradeda išaugti į įrašų ciklą. Nors jaučiu, kad kuriam laikui tai aprims. Bet ne tame šuo pakastas.

Viskas prasidėjo trečiadienį, kai netikėtai paskambino pusseserė ir paklausė, ką tą vakarą veikiu. Man net nespėjus prasižioti atsakė už mane: “Neveik nieko”. Ir pasiūlė nukeliauti į “Lietuvos nacionalinį dramos teatrą“, o tiksliau - į spektaklį “Meilė pagal grafiką“. Nebloga komedija, ypač, kai neieškai tame vaidinime kažko ypatingai gilaus. Todėl atsipalaidavimui tas spektaklis - pats tas. Besijuokdamas iš tų visų nešvankybių (koks skirtumas, kad viskas nuvalkiota, užtat kaip gražiai pateikta) išliejau turbūt kelis litrus ašarų =]

Penktadienį nukeliavau į ilgai lauktą sunkiosios muzikos koncertą “Brutal Madness Festival 2006″, kurio pagrindas buvo brutaliejį brazilai KRISIUN, tačiau kurie, kaip jau rašiau, neatvyko. Tad ėjau per daug nieko nesitikėdamas, tačiau koncertas vietomis nuvylė, ypač “tradiciniu” nekokybišku garsu ir tuo prakeiktu neprofesionaliu “volume max”… Ai, tiek to, kaklas ryte visvien priminė, kad vakaras buvo praleistas “Mulen Ruže” su gauja ilgaplaukių.

Na, ir jeigu tai galima laikyti “kultūrinimusi”, tai visą savaitgalį fakultete klausydamas režisieiaus ir jo padėjėjų prastrakaliojau prieš kamerą, filmuojant tradicinį mėgėjišką “FiDi” trumpametražį filmą, kuriuo užbaigiamas “Juzikas” - “Jumoristinis fizikos simpoziumas“. Visgi sunki ta aktoriaus duona. Nors, palyginus, nedaug pasišlaistyt reikėjo, bet nuvargino neblogai. Pažiūrėsim, ką pagimdys mūsų šaunusis montuotojas =]