Skaičiau Antano Škėmos romaną “Balta Drobulė” ir patiko vieni žodžiai, kuriuos panorau pacituoti:

“Mes esame nelaimingi vieni, ir mes esame nelaimingi bendruomenėje; vedę, nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.”

Net nežinau kuo jie patraukė, bet ėmė ir įstrigo… ganėtinai teisingi žodžiai…