Apie kokią aukštojo mokslo reformą galima kalbėti, jei net nebus bandoma išrauti didžiausių dabartinės sistemos blogybių su jos šaknimis. Viena tų problemų - dėstymo kokybė. Dėl dėstytojų kvalifikacijos daugeliu atveju galima neabejoti, tačiau kas iš to, jei kvalifikuotas specialistas nesugeba atlikti jam pavesto darbo? O to „nesugebėjimo“ priežastys gali būti kelios, tačiau ryškiausios dvi pagrindinės: a) dėstytojas neturi įgimtų/išugdytų sugebėjimų, b) dėstytojas specialiai imituoja prastą dėstymą. Su abiem krūvą sykių esu susidūręs aš, tikiu, kad ir jūs.

Šiandien kantrybės taurę perpildė vienas dėstytojas, vedantis tam tikrus laboratorinius darbus. Nuo pat vasario mėnesio esu apgynęs tik pusantro darbo iš keturių. O to didžiausia priežastis – neįtikimas dėstytojui ir tik likusi nedidukė – mano paties kaltė.

Šiandien tiesiog pakirto kojas eilinis darbo gynimas. Pateiksiu sutrumpintą įvykių eigą:

1. Dėstytojas: nagi, ką paskaičiavę gavot? Ką? Skiriasi šešiom eilėm (suprask – milijoną kartų)? Negali būti, padarėte klaidą, ieškokit.
2. Aš: dėstytojau, klaidos tikrai nėra, galvą galiu guldyti. Galiu čia vietoj išspręsti.
3. Dėstytojas: negali būti, patikrinkit, ar dydžiu matavimo vienetai vienoj sistemoje, gal ne tą formulę panaudojom.
4. Kokias 5 minutes rodžiau į knygą, pagal kurias formules buvo bandyta skaičiuoti. Yra tik dvi, kitokių nėra.
5. Susinervinęs ęmiau ir kaip pirmokui ant lapo užrašau formulę, sustatau reikšmes ir labai lėtai suskaičiavau. Dėstytojas pagaliau pamatė, kad klaidingas rezultatas - ne mano kaltė.
6. Pradeda nerišliai aiškint, kad „galbūt knygoje blogai išvesta formulė“, o „galbūt darbo apraše neteisingai pateiktas sąryšis“. Svarbiausias jo argumentas – „aš nežinau, reikia žiūrėt“.
7. Pradedu tikėt, jog pagaliau apginsiu darbą, bet viltys greitai žlugo. Dėstytojas: „na, gerai, reikia pasiaiškinti, kitą kartą“.

KPŠ? Vien dėl to, jog jis nežino, kur problema, aš ir mano kolega turime nukentėti? Geriausia, kai dar pradžioje jis gynėsi tuo, jog „o jūsų draugai gerai gavo“. Aš jam niekaip neįrodžiau draugų melagystės ir rezultatų „privedimo“ prie teisingų.

Taigi visiem iki gyvo kaulo pažįstama situacija. Tad kodėl nutilo kažkada pradėtos kalbos apie dėstytojų testavimą, jų kontrolės sistemą? Studentus malti į miltus galima, o dėstytojas - nepajudinama siena? Ne be tie juk laikai. Galų gale, galbūt ir jokia kontrolė nepadėtų, juk turi pasikeisti pačio dėstytojo požiūris. Ir jį keisti turi ne vien pinigai. Nes jei tik atlyginimo dydžiu reguliuojamas nusiteikimas darbui, tai menka nauda iš tokio dėstytojo: „šiandien gavau premiją, penki studentai gali užduoti po klausimą“.

O kad pabaiga nebūtų tokia niūri, tai galima paminėti, kad ne visi dėstytojai tokie, tačiau pastarųjų kiekis ryškiai per didelis. Per didelis ir “popierinių” studentų.

Ir daug ką galima suvesti į mokyklinio auklėjimo spragas, kuomet peršama vienintelė mintis: tik universitetas yra tavo išeitis. Deja, tavo išeitis yra sugebėjimai prisitaikyti prie aplinkos, o po to ją keisti, papildyti, tobulinti ar performuoti į visai naują.