Po šimts kalakutų! Šiandien išgirdau tokį Knarkimą, kokio gyvenime nebuvau girdėjęs. Net senelių knarkimas nublansta prieš šį. Tiesą sakant, net nebemalonu pasidarė, kai išgirdęs knarktelėjimą kam nors kumšteldavau alkūne ir leptelėdavau: “ė, neknark”. Vyriausias kambariokas naktį davė garo, net nežinojau kur dėtis. Kadangi noriu su juo turėti kuo mažiau reikalų, tai net nesistengiau išlipt iš lovos ir surast, kur yra jo gultas (tikrąja to žodžio prasme…), kad spirtelčiau. Gerai, kad sumąstė apsiverst ant šono, tai besiversdamas dar sumurmėjo kažkokią maldelę angliškai ir lietuviškai, tada nurimo, o vėliau jau šiaip šnopavo.

Uch, jaučiuos pavargęs. Reik jam bilietą į sanatoriją padovanot.
Iki pat pavasario :/