Vėl vėlinuosi aprašyti įspūdžius iš vienur ar kitur. Ale tiesiog po dienos pasidarbavimų nebebūna noro rašyti bent kažkiek ilgesnius įrašus, tik komentuoti vieno kito “blogerio” dienoraštį.

Taigi praėjusį savaitgalį praūžė “Jūros Šventė“. Vėl. Gerokai virš pusės milijono apsilankiusių ir 15-25 mln. paliktų litų. Daugiau - beveik nieko. Turbūt po kulminacijos 2002-ais metais (kuomet Klaipėdai sukako 750 metų) šventė pamažu ėmė nykti. Tiesa, ne vizualiai. Kelis metus iš eilės apsilankai, o nepamatai nieko naujo.

Baltyjos jūros gyvatės fragmentas

Šiemet irgi buvo ne išimtis. Eilinį kartą savo dekoracijas pasiūlė Anatolijus Klemencovas (šįkart tai buvo Baltijos jūros gyvatė). Kaip ir dažnaiusiai, jo kūrinio beveik nesupratau. Gal ir nereikia, visvien žiniasklaidoje parašo, pacituoja. Bet šiemet buvo kaip niekad didelė tautodailininkų mugė. T.y., turėjo būt, ale kas antras kioskelis pardavinėjo tuos pačius kiniškus šudniekius: pakabučius, karoliukus, grandinelės, apyrankes ir t.t.

Šiek tiek neapgalvotas žingsnis - perkelti pagrindinius koncertus į kruizinių laivų terminalą. Apie tai, jog į jį patekti galimą ir per “Baltijos laivų statyklos” įėjimą ar vartus, žino pakankamai nedaug klaipėdiečių, o ka jau klabėti apie atvykėlius. Visi grūdosi vargšu pasukamuoju tiltu prie Senosios perkėlos, už kurio taip pat susidarysavo kamsčiai ir dėl išsiplėtusios statybų teritorijos.

Fejerverkai visas tris šventės dienas gal ir nebloga idėja, tačiau nori nenori, tai tas pats vieno vakaro fejerverkas, tik padalintas į tris dalis. Ir aišku geriausias - sekmadienį, kai daugumą pašaliečių jau išvažiavo namo, o savi tingėjo eit į miestą (dėl to kelis paskutinius metus jis būdavo šeštadieniais).

Jūros gyvatės priekinė dalis

Kaip ir pernai, šiemet pasiteisino draudimas šventės teritorijoje prekiauti alumi stiklinėje taroje. Tiesa, nežinau, kaip tai atsiliepė verslininkams, bet dalyviams - tik į naudą. Juoba plastmasinėj ir metalinėj taroj dabar galima rasti beveik viso alaus. Atrodo ta proga netgi “Švyturys” išleido į rinką “Ekstra” alaus skardinėse. Dargi buvo bandyta “jaunąją kartą” sugrūsti ant Jono klanelio, į ten rengiamsus elektroninės muzkios vakarus ir sustiprinto patruliavimo zoną. Tačiau viena draugė atsiliepė šitaip: “muzika gera, bet aplinka… forsynas”. To ir reikėjo tikėtis.

Atrodo, daugiausiai išvardinau vien tik šventės minusus, tačiau visvien aš ją mėgau, mėgstu ir, turbūt, mėgsiu. Nežinau, kaip kitiems, bet man būtent tas daugiatūkstantinis žmonių šurmulys ir patinka. Tiesiog traukte traukia (matyt tam turi įtakos apsilankymai užsienio miestuose, kur itin išplėtotas turizmas). Kaip visada, kelis ar net kelioliką kartų išnarščiau visą senamiestį, grūsdamasis tarp žmoni, pažioplinėjau į vieną kitą gatvės muzikantą, koncertą, mėginau įnterpretuoti dekoracijas. Kaip visada, bet šiltai.

P.S. Pasigedau elementarios šventės atributikos, pvz., pakabukų…

Vėl vėlinuosi aprašyti įspūdžius iš vienur ar kitur. Ale tiesiog po dienos pasidarbavimų nebebūna noro rašyti bent kažkiek ilgesnius įrašus, tik komentuoti vieno kito “blogerio” dienoraštį.

Taigi praėjusį savaitgalį praūžė “Jūros Šventė“. Vėl. Gerokai virš pusės milijono apsilankiusių ir 15-25 mln. paliktų litų. Daugiau - beveik nieko. Turbūt po kulminacijos 2002-ais metais (kuomet Klaipėdai sukako 750 metų) šventė pamažu ėmė nykti. Tiesa, ne vizualiai. Kelis metus iš eilės apsilankai, o nepamatai nieko naujo.

Baltyjos jūros gyvatės fragmentas

Šiemet irgi buvo ne išimtis. Eilinį kartą savo dekoracijas pasiūlė Anatolijus Klemencovas (šįkart tai buvo Baltijos jūros gyvatė). Kaip ir dažnaiusiai, jo kūrinio beveik nesupratau. Gal ir nereikia, visvien žiniasklaidoje parašo, pacituoja. Bet šiemet buvo kaip niekad didelė tautodailininkų mugė. T.y., turėjo būt, ale kas antras kioskelis pardavinėjo tuos pačius kiniškus šudniekius: pakabučius, karoliukus, grandinelės, apyrankes ir t.t.

Šiek tiek neapgalvotas žingsnis - perkelti pagrindinius koncertus į kruizinių laivų terminalą. Apie tai, jog į jį patekti galimą ir per “Baltijos laivų statyklos” įėjimą ar vartus, žino pakankamai nedaug klaipėdiečių, o ka jau klabėti apie atvykėlius. Visi grūdosi vargšu pasukamuoju tiltu prie Senosios perkėlos, už kurio taip pat susidarysavo kamsčiai ir dėl išsiplėtusios statybų teritorijos.

Fejerverkai visas tris šventės dienas gal ir nebloga idėja, tačiau nori nenori, tai tas pats vieno vakaro fejerverkas, tik padalintas į tris dalis. Ir aišku geriausias - sekmadienį, kai daugumą pašaliečių jau išvažiavo namo, o savi tingėjo eit į miestą (dėl to kelis paskutinius metus jis būdavo šeštadieniais).

Jūros gyvatės priekinė dalis

Kaip ir pernai, šiemet pasiteisino draudimas šventės teritorijoje prekiauti alumi stiklinėje taroje. Tiesa, nežinau, kaip tai atsiliepė verslininkams, bet dalyviams - tik į naudą. Juoba plastmasinėj ir metalinėj taroj dabar galima rasti beveik viso alaus. Atrodo ta proga netgi “Švyturys” išleido į rinką “Ekstra” alaus skardinėse. Dargi buvo bandyta “jaunąją kartą” sugrūsti ant Jono klanelio, į ten rengiamsus elektroninės muzkios vakarus ir sustiprinto patruliavimo zoną. Tačiau viena draugė atsiliepė šitaip: “muzika gera, bet aplinka… forsynas”. To ir reikėjo tikėtis.

Atrodo, daugiausiai išvardinau vien tik šventės minusus, tačiau visvien aš ją mėgau, mėgstu ir, turbūt, mėgsiu. Nežinau, kaip kitiems, bet man būtent tas daugiatūkstantinis žmonių šurmulys ir patinka. Tiesiog traukte traukia (matyt tam turi įtakos apsilankymai užsienio miestuose, kur itin išplėtotas turizmas). Kaip visada, kelis ar net kelioliką kartų išnarščiau visą senamiestį, grūsdamasis tarp žmoni, pažioplinėjau į vieną kitą gatvės muzikantą, koncertą, mėginau įnterpretuoti dekoracijas. Kaip visada, bet šiltai.

P.S. Pasigedau elementarios šventės atributikos, pvz., pakabukų…