Praėjusi sekmadienį, praktiškai neplanuotai (prieš kelias dienas šmėstelėjus trumpai minčiai) nulėkiau Latvijon, į Liepoją, juoba nuo Klaipėdos tėra apie 100 kilometrų. Tad apie vidurdienį (kol išsimiegojau, pavalgiau…) pajudėjom sienos linkui ir šiek tiek daugiau nei už valandos kirtom šio miestelio ribas.

Labiausiai nustebino gausi medinė architektūra: kur bepasisuksi - dažniausiai mediniai pastatai. Aišku, neminint naujesnių statinių. Kadangi neturėjom daug laiko, teko po centrą pasisukioti vos ne bėgte. Netgi teko apsilankyti senajame Kuršu turguje, kadangi šalia jo pasistatėme automobilį. Taip pat dėmesį atkreipė įvairių bažnyčių gausa, nors didžioji jų dalis - liuteronų bei ortodoksų.

Žinia, latviai labai mėgsta įvairias kompozicijas iš gėlių: nuo menkiausių gėlynėlių iki gyvūnų figūrų. Eilinį kartą pasvajojau apie tramvajų mūsuose, nors jis greičiausiai sukeltų tik daugiau eismo problemų. Šiek tiek pasigrožėję miesto senamiesčiu ir uostu skubiai patraukėm apžiūrėti carinių įtvirtinimų likučių.

Prieš daugiau nei šimtą metų keli kilometai nuo Liepojos buvo pradėtas statyti karinis miestelis Karosta. Patys fortai buvo pastatyti 1894-1900 metais, caro Aleksandro III įsakymų. Tai carinės Rusijos vyriausybei kainavo 45 milijonus auksinių rublių. Komplekso būta iš ties įspūdingo. Jei šaltinis patikimas, tai sužinojau, kad bendras įtvirtinimų ilgis siekė api 8 kilometrus.

Viduriniojo forto požemino tunelio griuvėsiai

Tačiau kariniams tikslams fortai taip ir nebuvo panaudoti, o nustojo veikę apie 1908 metus. O Pirmo Pasaulinio karo metu artėjant vokiečiams fortai buvo susprogdinti pačių rusų, todėl šiandien išliko tik apgriuvę jų likučiai. Antro Pasaulinio karo metu čia karinę bazę įkūrė Sovietų Sąjunga, o Karostos įlankoje prisiglaudė povandeninių laivų flotilė. Visa Liepoja tapo kariniu miestu, o Karostoje apsigyveno apie 26 000 kareivių, o paskutinieji iš miesto išėjo 1994 metais. Čia taip pat veikia garsusis kalėjimas, kuriame galima savanoriškai įsikalinti ir praleisti naktį. Paskutiniai kaliniai kalėjime sėdėjo visai neseniai - 1997 metais. Tiesa, dėl laiko stokos šios vietos neaplankėm.

Liuneto likučiai

Tad teko pabuvoti tik Viduriniame forte, Liunete, Redane ir Šiauriniame forte su Pirma baterijų juosta. Vidurnysis fortas visiškai susprogdintas, tiesa, vietomis yra išlikę keliolikos metrų požeminiai perėjimai. Liunetas taip pat visiškai sunaikintas, o Redanas iš išorės atrodė gan neblogai išsilaikęs, tačiau tiltelio iki jo kažkodėl nebuvo, nors senose nuotraukose matyti, kad į tą salelę buvo galima patekti.

Baterijos likučiai šalia Šiaurinio forto

Šiaurinių fortų dalis taip pat atrodė pakankamai padoriai, Galbūt dargi todėl, kad sovietmečiu čia įsikūrė rusai, naudoję įtvirtinimus savo reikmėms. Už atitinkamą latų sumą galima gido pagalba pavaikščioti po šių fortų požemius. Pirmoji baterijų juosta jau baigiama  visiškai griauti vandens stichijos: griuvėsiu likučiai negailestingai skalaujami bangų. Viena kita išlikusi baterija taip pat buvo paliesta Sovietų armijos, mat kai kurios sienos baltintos, išlikusios medinių durų staktos ar (kaip spėju) pristatytas zenitinių raketų angaras. Tiesa, čia pat stovi vieniša vėjo jėgainė, kurios triukšmas sukelia savotišką slogią atmosferą.

Daugiau fortų pamatyti neteko, nors Pietinis yra kaip tik šalia kelio iš Klaipėdos. Ypač norėjau pamatyt Baterijas Nr. 3, kadangi ten (speju iš žemėlapio) yra vienas fotogeniškas griūvėsis, patraukęs akį savo fotografijomis =]

Pirmosios baterijų juostos šalia Šiaurinio forto likučiai

O grįžtant iš Šiaurino forto patekom į gana komišką situaciją. Iki Liepojos centro nusigauti galvojo pervažiavę per Karostos įlanką, tačiau vis artėjant prie tilto dėmesį patraukė ženklas, nurodantis, jog už 300 metrų “plyta”. Nesupratęs vairavau toliau, kol iš tikro atsidūriau ties aklavietę. Iš pradžių nieko nesupratom: kelio ženklai iš pažiūros nauji, dega raudonas šviesoforas prie tilro, bet per jį patį važiuoti… Ir tik po kelių akimirkų atkreipėm dėmesį, jog tiltas siugriautas. Viena šio Kalpakos šarnyrinio tilto dalis buvo tiesiog lūžusi pusiau ties vertikalia ašimi. Vietiniai greit paaiškino, jog prieš kelias dienas (liepos 12 d.) į jį įsirėžė tanklaivis. Sužeistų nebuvo, o teršalai neišsiliejo. Manoma, kad nelaimė galėjo atsitikti dėl girto kapitono kaltės, kurio kraujyje alkoholio koncentracija daugiau nei du kartus viršyjo leistiną normą. Pats tiltas buvo pastatytas lygiai prieš 100 metų. Antro Pasaulinio karo metu vienintelis šarnyrinis tiltas Latvijoje buvo sugriautas, tačiau vėliau atstatytas.

Kalpakos šarnyrinis tiltas

Dėl šios priežasties teko daryti didžiulį lanką per pačią Karostos širdi, kur atsiskleidė tikrasis miesto “grožis”: tušti balti daugiaaukščiai vaiduokliai, kuriuose turbūt kadais buvo prisiglaudę kariai. Kai kurie iš jų apgyvendinti, tačiau didžioji dalis apleistų tiesiog varo siaubą. Kalbama, jog tai gana asiocialus rajonas, kuriame nemažas nusikalstamumas ir narkomanija.

Tad štai po tokių nuotykių, apsilankę Liepojos Maximoje patraukė namučių linkui…

Daugiau nuotraukų čia.