Kaip sako senas posakis, FiDi 41 buvo, tegyvuoja FiDi 42! Puiki šiemet šventė buvo, o prie visko prisidėjo itin geras oras. Niūroka būtų slankioti Fizlende ir žygiuoti Gedimino prospektu žliaugiant lietui ar drimbant šlapdribai :) Šviesi ir linksma šiemet buvo dieninė dalis. Beje, neaišku kodėl šiemet joje pradingo keli tradiciniai akcentai (pvz., dėstytojų choras), tačiau naujų atrakcionų gausa daug ką atpirko. Pradedant nuo labirinto iš kartoninių dėžių, ir baigiant tokiais smagumynais, kaip levituojančio traukinuko modelis, bulviašaudis (pavojingas gyvybei įrankis), gyvas stalo futbolas (vienas įspūdingiausių akcentų), trimatis futbolas.

Žinoma, viskuo džiaugtis likimas niekad neleidžia, idant neįkyrėtų, todėl visad pasiunčia šunybių. Atnaujinęs kai kurias kūno dalis, Dinas Zauras per ilgai snūduriavo žiemos miegu, tad lemtingą akimirką nepanoro atsikelti ir pajudėti pas filologes. O gal jau jam įkyrėjo kelias dešimtis metų mintį tą patį taką senamiesčio link ir aušinti nasrus paikais atsiprašymais? :) Bet kokiu atveju, fizikai sumanūs žmonės, skubiai sugebėjo bent minimaliai išsisukti iš susidariusios padėties, lipdyte sulipdė nediduką Dino antrininką. Tokius mus, „nukraujavusius“, centriniuose VU rūmuose pasitiko įstabaus grožio filologės, liepte liepiančios daryti naujas nuodėmes, vietoje senųjų išpirkimo :) Ne veltui jubiliejus.

Toliau - fotoreportažas ir levituojančio traukinuko video.

Dėstytojų presskonferencija

Ir A.Kubilius nori alaus :)

Bulviašaudis

Kuo prastesnis įrenginys už esantį Prancūzijos ir Šveicarijos riboje?

Gyvas stalo futbolas

Levituojantis traukinukas

Eisena, negausi, nes tik Dinas Zauras sugeba visus sušaukt :)

Mažasis Dino antrininkas

Levituojantis traukinukas

Visos mano nuotraukos čia, o daugiau jų rasite FiDi tinklalapio šviežiausioje naujienoje. Laukiam kitų metų, juk gyvename nuo FiDi iki FiDi :)

Jei kam įdomu, pateikiu klasika tapusios mokslinės fantastikos serijos „Zenitas“, kurią nuo 1971 m. leido „Vaga“, o nuo 1985 m. iki pat 1992 m. - „Vyturys“, knygų „išplėstinį“ sąrašiuką. Ne šiaip bibliografinis sąrašas, o su viršeliais, trumpais aprašymais ir kt. įdoma ar ne tiek įdomia informacija. Ne apie visas knygas informaciją sudėjau - mano paties bibliotekėlei dar šiek tiek trūksta iki 52 knygų :) Bet tikiuosi, kad palaipsniui išbaigsiu. Jei turit pastabų ar minčių, ką pakeisti, kokią info pridėti, pasakykit.

Netikėtai užgriuvus darbams teko šiek tiek atidėti įrašus į šalį, bet šiandien visgi patalpinau tokį trumputį apie dar vieną gerai žinomą kūrinį :) (P.S. Naujas įrašas bus tik kitą savaitę…).

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• Nichevo na svete lucse netu

Originalas:

• „Ничего на свете лучше нету“ iš multiplikacinio filmo „Бременские музыканты“

Na, apie „Brėmeno muzikantus“ turbūt net nereikia pasakoti. Tai vienas iš populiariausių tarybinių multiplikacinių filmų. Virš 21 minutės trukmės juosta sukurta 1969 m. (rež. Inesa Kovalevskaja) pagal vokiečių rašytojų Brolių Grimų vieną iš žymiausių pasakų tuo pačiu pavadinimu. Filmukas, kaip šiuo metu pripažįstama, išpopuliarėjo dėl gerai įsimenamos muzikos. O ją parašė žymus rusų kompozitorius Genadijus Igorevičius Gladkovas (Геннадий Игоревич Гладков). Ne paslaptis, kad būtent šio filmuko garso takelis ir atnešė jam visasąjunginį pripažinimą. Muzikinis sąrašas jo ilgas, mat muziką rašė spektakliams, filmams ir filmukams. Tame tarpe gerai žinomiems „Mažylis ir Karlsonas“, „Karlsonas sugrįžo“, Brėmeno muzikantų tęsiniui ar, pvz., populiariai komedijai „Sėkmės džentelmenai“ (Джентльмены удачи, 1971 m.) ir kt.

Daina „Ничего на свете лучше нету“

Beje, paminklas keturiems pasakos veikėjams – gaidžiui, katinui, šuniui ir asilui – pastatyta ne tik pačiame Brėmene, bet net ir Lietuvoje. Iš medžio išdrožtą skulptūrą galima išvysti Viduklėje (Raseinių raj.):

Brėmeno muzikantų skulptūra Viduklėje (Aut. CD, CC-BY-SA licencija)

Ankstesni įrašai: #1, #2, #3.

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• Šypsenėlė

Originalas:

• „Улыбка“ iš multiplikacinio filmo „Крошка енот“

Beveik devynių minučių trukmės multiplikacinis filmas „Крошка енот“ (rež. Olegas Čiurkinas), Lietuvoje žinomas kaip „Meškėniukas“, pasirodė 1974 m. Sukurtas JAV rašytojos Lilian Moor pasakos „Little Raccoon“, kuri buvo labai populiari Tarybų Sąjungoje, motyvais (šios serijos knygų ten parduota daugiau kaip 375 000 kopijų). Filmukui muziką, kaip ir populiariausią jos dainą, parašė žymus kompozitorius Vladimiras Šainskis (Владимир Шаинский). Na o su šio kompozitoriaus muzika pažįstami visi, kurie bent sykį yra matę vieną kitą populiaresnį Tarybų Sajungos filmuką, pvz., dainos „Песенке крокодила Гены“ (Krokodilo Genos daina) ir „Голубой вагон“ (Mėlynas vagonas)iš „Kulverstuko“. Autorius kūrė muziką ir filmams, miuziklams, net operai. Pelnė TSRS Valstybinę premiją ir eilę kitų apdovanojimų.

Dainelė „Улыбка“ iš multiplikacinio filmo „Крошка енот“

Ankstesni įrašai: #1, #2.

Taigi tęsiu įrašų seriją apie tai, ką groja Keistuolių teatras „Paskutiniuose Brėmeno muzikantuose“.

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• Kalnų erelis

Originalas:

• Daniel Alomía Robles - El Cóndor Pasa
  Simon & Garfunkel - El Condor Pasa (If I Could)

Vėlgi įdomi situacija. Iš tikro „El Cóndor Pasa“ yra parašyta Peru kompozitoriaus ir etnomuzikologo Daniel Alomía Robles. Ši kompozicija įeina į zarzuelą tokiu pačiu pavadinimu. Zarzuela yra ispanų lyriškas draminis muzikos žanras, kuriame dainavimą keičia pasakojimas, šiuo metu įterpiantis net operos ir pop muzikos dainas, šokius. Žanro pavadinimas kilo iš Karališkojo medžiotojų namelio „Palacio de la Zarzuela“ (šiuo metu čia gyvena Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I ir karalienė Sofija) netoli Madrido, kuriame pirmą kartą buvo atliktas tokio tipo pasirodymas.

Taigi, minėtas Daniel Alomía Robles 1913 m. parašė zarzuelos “El Cóndor Pasa” muziką, o Julio Baudouin slapyvardžiu Julio de La Paz – libretą (žodinį tekstą). Kūrinys pirmą kartą publikuotas 1933 m., o šiuo metu yra įtrauktas į Peru kultūrinį paveldą. Pasakojimo veiksmas vyksta Cerro de Pasco miesto kasykloje, o pasakoja apie tragišką konfliktą tarp indėnų ir „Sjones“ (saksonų) – šeimininkų iš Europos. Tai amžina kova, kuomet nužudžius kasyklos šeimininką, jį pakeičia kitas atvykėlis. „Condor“, t.y. Andų kondoras (grifų šeimos narys, didžiausias Vakarų pusrutulio skraidantis paukštis; gali pakilti net į 5 km aukštį) pavadinime simbolizuoja laisvės idealą.

Populiariausia šio kūrinio daina, „El Cóndor Pasa“, atliekama pasakojimo pabaigoje. Parašyta pagal tradicines Andų dainas, melodija panaši į cashua, tam tikrą Andų dainas ir šokį apimantį žanrą. Iš pradžių kompozicija buvo be žodžių. Vėliau pridėtas pasakojimas kečujų kalba (Inkų imperijos kalba, kuria šiuo metu dar kalba apie 10 mln. žmonių), kuriame dainininkas kviečia didįjį Andų kondorą grąžinti jį į senąją inkų karalystę – Maču Pikču.

Stilizuotą „El Cóndor Pasa“ atlieka „Espíritu Andino“

Pastarąją dainą išpopuliarino JAV dainininkai „Simon & Garfunkel“. Šios melodijos interpretaciją, pavadinimu „El Condor Pasa (If I Could)“, 1970 m. išleido paskutiniame savo studijiniame albume „Bridge Over Troubled Water“. Pastarasis albumas susilaukė didelio populiarumo, tų pačių metų sausio 26 d. pasiekė „Billboard Music Chart“ albumų topo viršūnę. 1971 m. pelnė Grammy Metų albumo ir „Best engineered album“ apdovanojimus, titulinė daina pelnė Grammy Metų įrašo ir Metų dainos apdovanojimus. Pasaulyje parduota per 25 mln. šio albumo kopijų. 2003 m. „Rolling Stone“ žurnalas 500 geriausių visų laikų albumų sąraše 51 numeriu įrašė būtent šį albumą.

Šios versijos istorija prasidėjo nuo to, kai Paul Simon Paryžiuje išgirdo grupės „Los Incas“ atliekamą melodiją. Grupė, greičiausiai dėl neišprusimo, P.Simon papasakojo, esą tai XIX a. nežinomo kompozitoriaus kompozicija. Tuo susidomėjęs P.Simon parašė naujus angliškus žodžius ir be leidimo kūrinį įtraukė į albumą. Tais pačiais albumo išleidimo metais Daniel Alomía Robles sūnus Armando Robles Godoy pareiškė Simonui ieškinį teigdamas, jog šios dainos autorius yra jo tėvas, o autorinės teisės JAV saugomos jau nuo 1933 m. Tiesa, ieškinys buvo gana draugiškas ir A.R. Godoy siekė tik įrodyti kūrinio autorystę.

„Simon & Garfunkel“ versija

Beje, be Keistuolių lietuvišką šio kūrinio interpretaciją, turbūt taip pat įkvėptą Simono ir Gerfunkelio, atliko Virgis Stakėnas, pavadinęs ją „Erelio brolis“. Tiesą sakant, ši versija man skamba bjauriai, t.y. kaip eilinė baisi užstalės daina…

Virgio Stakėno „Erelio brolis“

Ankstesni įrašai: #1.