„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• Šypsenėlė

Originalas:

• „Улыбка“ iš multiplikacinio filmo „Крошка енот“

Beveik devynių minučių trukmės multiplikacinis filmas „Крошка енот“ (rež. Olegas Čiurkinas), Lietuvoje žinomas kaip „Meškėniukas“, pasirodė 1974 m. Sukurtas JAV rašytojos Lilian Moor pasakos „Little Raccoon“, kuri buvo labai populiari Tarybų Sąjungoje, motyvais (šios serijos knygų ten parduota daugiau kaip 375 000 kopijų). Filmukui muziką, kaip ir populiariausią jos dainą, parašė žymus kompozitorius Vladimiras Šainskis (Владимир Шаинский). Na o su šio kompozitoriaus muzika pažįstami visi, kurie bent sykį yra matę vieną kitą populiaresnį Tarybų Sajungos filmuką, pvz., dainos „Песенке крокодила Гены“ (Krokodilo Genos daina) ir „Голубой вагон“ (Mėlynas vagonas)iš „Kulverstuko“. Autorius kūrė muziką ir filmams, miuziklams, net operai. Pelnė TSRS Valstybinę premiją ir eilę kitų apdovanojimų.

Dainelė „Улыбка“ iš multiplikacinio filmo „Крошка енот“

Ankstesni įrašai: #1, #2.

Taigi tęsiu įrašų seriją apie tai, ką groja Keistuolių teatras „Paskutiniuose Brėmeno muzikantuose“.

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• Kalnų erelis

Originalas:

• Daniel Alomía Robles - El Cóndor Pasa
  Simon & Garfunkel - El Condor Pasa (If I Could)

Vėlgi įdomi situacija. Iš tikro „El Cóndor Pasa“ yra parašyta Peru kompozitoriaus ir etnomuzikologo Daniel Alomía Robles. Ši kompozicija įeina į zarzuelą tokiu pačiu pavadinimu. Zarzuela yra ispanų lyriškas draminis muzikos žanras, kuriame dainavimą keičia pasakojimas, šiuo metu įterpiantis net operos ir pop muzikos dainas, šokius. Žanro pavadinimas kilo iš Karališkojo medžiotojų namelio „Palacio de la Zarzuela“ (šiuo metu čia gyvena Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I ir karalienė Sofija) netoli Madrido, kuriame pirmą kartą buvo atliktas tokio tipo pasirodymas.

Taigi, minėtas Daniel Alomía Robles 1913 m. parašė zarzuelos “El Cóndor Pasa” muziką, o Julio Baudouin slapyvardžiu Julio de La Paz – libretą (žodinį tekstą). Kūrinys pirmą kartą publikuotas 1933 m., o šiuo metu yra įtrauktas į Peru kultūrinį paveldą. Pasakojimo veiksmas vyksta Cerro de Pasco miesto kasykloje, o pasakoja apie tragišką konfliktą tarp indėnų ir „Sjones“ (saksonų) – šeimininkų iš Europos. Tai amžina kova, kuomet nužudžius kasyklos šeimininką, jį pakeičia kitas atvykėlis. „Condor“, t.y. Andų kondoras (grifų šeimos narys, didžiausias Vakarų pusrutulio skraidantis paukštis; gali pakilti net į 5 km aukštį) pavadinime simbolizuoja laisvės idealą.

Populiariausia šio kūrinio daina, „El Cóndor Pasa“, atliekama pasakojimo pabaigoje. Parašyta pagal tradicines Andų dainas, melodija panaši į cashua, tam tikrą Andų dainas ir šokį apimantį žanrą. Iš pradžių kompozicija buvo be žodžių. Vėliau pridėtas pasakojimas kečujų kalba (Inkų imperijos kalba, kuria šiuo metu dar kalba apie 10 mln. žmonių), kuriame dainininkas kviečia didįjį Andų kondorą grąžinti jį į senąją inkų karalystę – Maču Pikču.

Stilizuotą „El Cóndor Pasa“ atlieka „Espíritu Andino“

Pastarąją dainą išpopuliarino JAV dainininkai „Simon & Garfunkel“. Šios melodijos interpretaciją, pavadinimu „El Condor Pasa (If I Could)“, 1970 m. išleido paskutiniame savo studijiniame albume „Bridge Over Troubled Water“. Pastarasis albumas susilaukė didelio populiarumo, tų pačių metų sausio 26 d. pasiekė „Billboard Music Chart“ albumų topo viršūnę. 1971 m. pelnė Grammy Metų albumo ir „Best engineered album“ apdovanojimus, titulinė daina pelnė Grammy Metų įrašo ir Metų dainos apdovanojimus. Pasaulyje parduota per 25 mln. šio albumo kopijų. 2003 m. „Rolling Stone“ žurnalas 500 geriausių visų laikų albumų sąraše 51 numeriu įrašė būtent šį albumą.

Šios versijos istorija prasidėjo nuo to, kai Paul Simon Paryžiuje išgirdo grupės „Los Incas“ atliekamą melodiją. Grupė, greičiausiai dėl neišprusimo, P.Simon papasakojo, esą tai XIX a. nežinomo kompozitoriaus kompozicija. Tuo susidomėjęs P.Simon parašė naujus angliškus žodžius ir be leidimo kūrinį įtraukė į albumą. Tais pačiais albumo išleidimo metais Daniel Alomía Robles sūnus Armando Robles Godoy pareiškė Simonui ieškinį teigdamas, jog šios dainos autorius yra jo tėvas, o autorinės teisės JAV saugomos jau nuo 1933 m. Tiesa, ieškinys buvo gana draugiškas ir A.R. Godoy siekė tik įrodyti kūrinio autorystę.

„Simon & Garfunkel“ versija

Beje, be Keistuolių lietuvišką šio kūrinio interpretaciją, turbūt taip pat įkvėptą Simono ir Gerfunkelio, atliko Virgis Stakėnas, pavadinęs ją „Erelio brolis“. Tiesą sakant, ši versija man skamba bjauriai, t.y. kaip eilinė baisi užstalės daina…

Virgio Stakėno „Erelio brolis“

Ankstesni įrašai: #1.

Pradėsiu tokią neilgą įrašų seriją apie tai, ką dainuoja „Keistuolių teatro“ visiems gerai žinomi spektaklio ir filmo „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ personažai. Dalis turbūt pati jau išsiaiškino, dalis galbūt net nesiaiškinusi žinojo kūrinių originalias versijas, bet tai daliai, kuri vis dar turi klausimų, ir bus skirti šie įrašai. Pagrinde orientuosiuosi į pagal filmą išleistą garso takelį, jei liks laiko, pabandysiu apžvelgti ir į jį nepatekusias kompozicijas. Taip pat stengsiuosi patalpinti ir nuorodas į „Youtube“ įkeltus muzikinius klipus, nes daugelį kūrinių reikia ne tik išgirsti, bet ir pamatyti :)

Dėl įrašų šia tema reguliarumo nieko negaliu pasakyti, nes su laisvu laiku striuka. Na, bet pradėsiu bent pirmąjį ir apžvelgsiu 2 kūrinius.

„Paskutiniai Brėmeno muzikantai“:

• DJ pradeda
• Ką man daryt

Originalai:

• Joe Dassin – Darlin’ (Smokie – Darlin’)
• Smokie – What Can I Do

Tiesą sakant, net nežinau, kuriuo iš variantu remdamiesi Keistuoliai perdainavo „DJ pradeda“ esantį kūrinį apie Dalią. O nežinau dėl to, kad šio kūrinio originalas „Darlin’“, parašytas anglų kompozitoriaus Oscar Stewart Blandamer, nepriklauso nei vienam iš minėtų atlikėjų. Kiek pavyko atkasti, tai šį singlą pirmoji 1978 m. išleido anglų grupė POACHER (nors ant rastų vinilinės plokštelės dėklo nuotraukų atspaustas pavadinimas „Darling“).

Tais pačiais metais pasirodė ir JAV gimusio atlikėjo JOE DASSIN versija. Pastarasis turėtų būti pažįstamas savo prancūziškais „šansonais“: „Les Champs-Elysees“, „L’été indien“, „Et si tu n’existais pas“, „Salut“, „Le petit pain au chocolat“ ir kt. Paties Joe Dassin kilmė ir gyvenimas gana spalvingas. Gimė jis rusų kilmės žydo Jules Dassin (senelis į JAV atkeliavo tiesiai iš Odesos), kuris buvo kriminalinių dramų režisierius Holivude, ir vengrų violončelistės Béatrice Launer šeimoje. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse valstijose prasidėjus komunistų persekiojimui (vadintam „Makartizmu“, nuo JAV senatoriaus Džozefo Makarčio, tvirtinusio, esą šalyje (įskaitant valdžią) pilna komunistų ir sovietų šnipų, vardo), šeima buvo priversta persikelti į Prancūziją. J.Dassin dainininko karjerą pradėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir tapo itin populiariu Prancūzijoje, nors, būdamas poliglotu, įrašė dainas ir vokiečių, rusų, ispanų, italų, graikų bei anglų kalbomis. Deja, likimas buvo negailestingas ir atlikėjas 1980 m., sulaukęs vos 41 metų, mirė nuo širdies smūgio.

Joe Dassin - Darlin’

„Darlin’“ taip pat perdainuota ir glam roko atstovų (sunkiojo roko požanris, atsiradęs Jungtinėje Karalystėje 8-ojo dešimtmečio pradžioje, pasižymėjo spalvinga lyrika, prasto skonio nostalgiška senos mokslinės fantastikos ir filmų tematikos apranga bei tipišku sunkiojo ir švelniojo roko mišinio skambesiu) SMOKIE. Jie šį kūrinį įtraukė į 2000 m. išleisto naujai pergrotų „koverių“ rinkinį „Uncovered“. O naujai pergroti dėl to, kad 1995 m. Vokietijoje grupės turo autobusas dėl blogų oro sąlygų nuriedėjo nuo kelio ir lyderio bei vokalisto Alan Barton gyvybė užgeso po penkių dienų kovos su mirtimi. Tačiau grupė nusprendė tęsti veiklą ir tuščią vokalisto vietą užimti pasikvietė seną grupės draugą Mike Craft.

Tačiau lietuvišką versiją, „Daliai“, Keistuoliai greičiausiai pasiskolino iš Vytauto Babravičiaus. Ją perklausyti galite Simo (toks V.B. sceninis slapyvardis) frype.lt tinklalapyje.

Na o „Ką man daryt“ yra perdainuotas SMOKIE gabalas „What Can I Do“ iš ankstyvosios jų kūrybos. Beje, įdomiai čia tas žodis „ankstyvoji“ skamba, kuomet kūrinys pasirodė 1976 m. įrašytame ketvirtame albume „Midnight Cafe“, turint galvoje, kad debiutinis albumas išėjo 1974 m.

Smokie - What Can I Do

Šiam kartui tiek :)

Kadangi šio tinklaraščio pagrindiniam puslapyje publikuoti bent du „paverkšlenimai“, tai nenusižengdamas tematikai, pasidalinsiu dar trupučiu minčių. Tik šį kartą ne apie švietimo sistemą, bet apie kitą, ne mažiau svarbią - sveikatos apsaugos. Na, iš esmės Lietuvoje visos be išimtie „sistemos“ yra ydingos, bet… Išsilieti mane privertė neseniai visą spaudą ant kojų pastačiusi nelaimė. Gana ilgas straipsnis su nukentėjusiųjų ir medikų komentarais yra lrytas.lt: „Vaikas buvo pasmerktas kankinamai mirčiai“.

Situacija gana kebli, tyrimas vyksta iki šiol. Mirusios mergaitės mama kaltina medikus, medikai - ją. Štai šitoje vietoje norėčiau truputį sustoti ir pasipiktinti medikų veiksmais. Tokią akimirką jie sugeba tiesiai šviesiai kaltinti motina. Na taip, sutrypkim tuos žmones su žemėm, kad nei vieno ant žemės neliktų? Atrodo tai ima teisintis: „Dukrą palaidojusiai žagariečių šeimai – dar vienas negailestingas likimo smūgis“. Šio veiksmo priežasčių nesiaiškinsim, jų gali būti ne vienas ir ne du. Pradedant nuo sielvarto dėl nelaimės ir baigiant turgaus bobučių paskalomis ir apkalbomis. Kas yra gyvenęs kaime ar mažam miestelyje, žino, kas tai per reikalas, kai tavo nelaimė tampa visų aplinkinių apkalbų objektu.

Bet tiek to. Šioje vietoje norėčiau užduoti klausimą: ką palaikote, mergaitės motiną, ar medikus?

Aš pats palaikau motiną. Kodėl? Todėl, kad šeimoje buvo panašių mediku „žioplumo“ atvejų. Vienas baisiausių - Klaipėdos medikų nepastebėta problema mano seneliui kėlusi didelius pilvo srities skausmus. Senelis, virš 70 metų amžiaus, bet aktyvus ir energingas (tai vienas iš tų žmonių, kurie negali sėdėti be jokios veiklos), pradėjo skųstis skausmais pilvo srityje. Galiausiai pasidarė tokie nepakenčiami, kad negalėjo paeiti. Bet tik tuomet jį paguldė į ligoninę. Tačiau ne čia „linksmiausia“ dalis. Labiausiai pasipiktinimą sukėlė medikų nekompetentingumas tikrąja ta žodžio prasme. Senelį kelis mėnesius alino su įvairiais skrandžio ir žarnyno tyrimais, manydami, kad problema tik ten. O darė visą spektrą su tuo susijusių ir ne visai susijusių tyrimų, tiesiog ieškodami ligos ar kitos skausmo priežasties. Kai kurių - ne po vieną sykį. Galiausiai su tų mėnesių tyrimų rezultatais jį išsiuntė tirtis į Kauno klinikas. Ir ką? Ten iškart pastebėjo, kad seneliui visos bėdos kyla dėl stuburo - juosmens srityje sutrupėjęs stuburo slankstelis, o tai kėlė labai didelį pavojų sveikatai. Dabar tiksliai nepamenu, kokius papildomai tyrimus darė, bet kur problemos ieškoti kauniečiai pastebėjo dar iš kažkurių tyrimų, darytų Klaipėdoje!

Taigi paguldė senelį į ligoninę Kaune, paskyrė gydymą ir po kelių mėnesių senelis atgavo net svorį, kurį prarado alinamas Klaipėdos medikų tyrimų. Kaune reabilitavosi keletą mėnesių. Už tai ačiū jį prižiūrėjusiam daktarui, kurio pavardės, gaila, nepamenu…

O antras „žioplumo“ atvejis įvyko gana neseniai, praėjusių metų pabaigoje. Draugės mama pradėjo skųstis kelių skausmais. Kelis sykius ėjo vieno miestelio ligoninę su nusiskundimais, o ten tik išrašydavo „tepaliuko“ ir viskas tuo pasibaigdavo. Žinoma, mažai tie tepaliukai gelbėdavo, ypač, kai ne tokiai problemai gydyti skirti. Galiausiai po kelių tokių reisų draugės mama užtaikė ant pavaduojančio gydytojo, kuris iškart nusiuntė ją tirtis į Panevėžį. Ligoninėj branduolinio magnetinio rezonanso būdu pastebėjo, jog jos abiejų kelių meniskai (tam tikros skaidulinės kremzlės plokštelės, didinančios sąnario paslankumą) suskilinėję. Tuomet ji iš gydytojo išgirdo kažką panašaus į tokį pasakymą: „tokio sutrupėjusio menisko aš dar niekad nemačiau“.

Taigi susidūrus su tokiais pavyzdžiai net neišeina blaiviai vertinti spaudoje viešinamų panašių situacijų, todėl nevalingai visada krypsti ne į medikų, bet į nukentėjusiųjų pusę. Nesvarbu, kad pasitaiko atvejų, kai vienų daktarų klaidas ištaiso kiti.

Dėkuidie, asmeniškai su tokiu aplaidumu nesusidūriau ir, tikiuosi, nesusidursiu. Linkiu to ir jums :)

Jau kurį laiką turim trečią šeimos narį – katinuką Dūmą. Vardas, žinoma, kilo iš jo gražios kailio spalvos ir jo rašto. Nors ir mišrūnas, bet beprotiškai gražus. Beigi dar ir kvailas gerąja prasme :) Kaip ir priklauso, žadina rytais, kviečia žaisti, slapčia atsidaro kambario duris ir išsmunka koridoriun, ant palangės stebi šmirinėjančias zylutes ir turi aštrius aštrius nagus bei blogą įprotį kandžiotis.

Geriausias žaislas – pagaliukas ir folijos kamuoliukas. O didžiausias priešas – troleibusas :) Į pomėgius būtina įrašyti deginimąsi po kaitrine lempute, saldų miegą ant kompiuterio klaviatūros bei velniškai intensyvų kraiko kapstymą (velniškai tipiškas katinas). Tiesa, mėgsta mistiškai linoleumu užkasinėti maistą.

Tačiau šiandien vargšiuką teko kiek nuskriausti. Vyrukas jau pusės metų amžiaus, po truputį pradeda jausti moteriškių poreikį. Kadangi gyvūnėlis nėra leidžiamas laisvai pasiganyti lauke, kad nesikankintų užėjus sunkiam poravimosi meto periodui (ir įpročiui žymėti teritoriją), teko pašalinti jo vyriškumo simbolius.

Gulinėja jau visa diena, po narkozės normaliai neatsigauna. Nors jau senokai šokinėja nuo stalų ir kitų baldų, tačiau užvalgęs kol kas viską pašalina lauk. Net gaila žiūrėt į apsiblaususias akutes ir įdubusius šonus, desperatišką šiltesnės vietelės paiešką (spėk pakelt užpakalį nuo kėdės, tuojau pat ten susirangys)…

Tikėkimės ryt jau bus atsigavęs, o per savaitukę visai pasveiks :)

Daugiau nuotraukų.