Žmonės - vienintelė rūšis, kuri reguliariai naikina pati save. Praktiškai nenuginčyjamas faktas, tačiau ar tai evoliucinis pranašumas, ar trūkumas - spręsti kiekvienam savaip. Turbūt motulėj Žemėj nėra daugiau gyvų organizmų, kurie organizuotai ir blaiviai suprasdami savo veiksmus naikintų vieni kitus. Žmogus - išimtis. Taip, silpnesniųjų pašalinimas gentyje yra jos visokeriopo stiprumo požymis: žiurkė suėda atsivestus ligotus palikuonis, šitaip išsaugodama sveiką genofondą, ir panašūs atvejai. Nesiskaito ir konkurencinė kova dėl maisto, medžioklės ploto ar patelių. Laimi stipriausias, silpnesnis pasitraukia į šalį ir ieško dar silpnesnio, o ne “organizuoja keršto akciją”. Tik ne žmogus. Dėl išaugusio pragyvenimo lygio (nors pažvelkim Afrikos pusėn…) nėra reikalo kovoti dėl maisto ar patelių drastiškais metodais, tačiau šią tuštumą kažkuo užpildyti visgi reikia. Štai ir susigalvojo sau žaidimą “Karas”. Betikslis ir kvailas užsiėmimas, nors praktiškai tik karas yra mokslo varomoji jėga. Ech…

Antravertus pažvelkime iš kitos pusės. Peršasi išvada, jog žmogus kartu yra ir paskutinė mytybos grandinės grandis, evoliuciškai toliausiai pažengusi: mes ne taikomės prie gamtos, o pritaikom ją pačią sau. Esame tiek plėšrūnai, tiek žolėdžiai, bet pirmasis užima didesnę dalį ir stovime ant aukščiausio piramidės laiptelio: didžiausias plėšrūnas. Taigi nėra, kas reguliuoja mūsų populiacija iš aukščiau, tad šią klaidą ir ištaiso naikinimosi instinktas. Žinoma, išmokom mes ir jį pritaikyti savo reikmėms… Galų gale, net peržengdami jas, kas veda į labai skaudžias pasekmes. Nors, reguliatoriaus vaidmenį atlieka ir pati gamta savo natūraliom stichijom (žemės drebėjimai, cunamiai ir t.t.) bei mirtinom nepagydomom ligom. Kadaise tai buvo maras, neseniai mirtina ir pavojingiausia gripo atmaina, o dabar AIDS.

Taigi, kaip sako sena, bet gera liaudies išmintis: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Svarbu tik neperlenkti lazdos, kuri kartais ir iššauna…