Šį kartą ir aš parekomenduosiu filmą. Mano asmeniniame geriausių filmų sąraše šis atsidūrė pirmoje vietoje, nesunkiai aplenkdamas „varžovus“. Jei kam nors nepatiks filmo aprašymas, perskaitykit bent įrašo paskutinę pastraipą. Ten aprašiau esminį faktą, kuris priverčia į filmą iį jo esmę pažvelgti kiek kitokiu kampu.

Tai italų filmas „Il Postino“ (lt. Laiškanešys), susuktas 1994 m. O istoriją, rodytųsi, jis pasakoja labai paprastą, iš dalies paremtą čilės rašytojo Antonio Skármeta novele „El cartero de Neruda“ (lt. Nerudos paštininkas). Čilės poetas Pablo Neruda dėl komunistinių pažiūrų ištremiamas iš šalies. Todėl jis atkeliauja į vieną ramią Italijos salą, kurioje įsikūręs žvejų kaimelis. čia jam laiškus nešti pradeda pagrindinis filmo veikėjas Mario Ruoppolo, laikinai įsidarbinęs paštininku. Po abu tampa gerais draugais, o pats Mario įsimyli poeziją ir tuo pačiu gražiausią kaimo merginą. Skamba banaliai? Galbūt, bet toliau nepasakosiu, o aptarsiu tą faktą, apie kurį kalbėjau aukščiu.

Pagrindinio veikėjo vaidmenį atliko italų poetas, aktorius ir režisierius Massimo Troisi. Filmą jis kūrė savo draugams kaip laišką, nes žinojo, kad netrukus mirs. Tam, kad baigtų filmavimą, atidėjo ir svarbią širdies operaciją. Tad tik pasibaigus filmavimui, mirė nuo širdies smūgio. Paskutiniai filmo štrichai sudėti jau be jo…

Jei nebūčiau žinojęs šio fakto, spėju, kad filmą būčiau priėmęs visiškai kitaip.

Tiesa, „Il Postino“ 1996 m. gavo Oskarą už geriausią garso takelį. Ir tikrai ne bereikalo.

Filmo aprašymas IMDb portale.