Šiandieninėje Ukrainos įvykių akivaizdoje vis nejučiom prisimenu nuliūdinusią, bet nenustebinusią diskusiją su dviem rusų mokslininkais pavasario pabaigoje Anglijoje. Vienas jų yra gana aukštos reputacijos. Šios diskusijos aš nenorėjau, tačiau manęs kone maldavo išsakyti mūsų požiūrį. Jųjų atsakas buvo žodis žodin toks, kokį dar prieš jiems išsižiojant ir įsivaizdavau, bet ne tai blogiausia.
Liūdniausia, jog dabar manau šią tautą esant nuo seno pasmerktą tokiai mąstyseniai. Nes jiems, ko gero, toks šalies egzistavimo būdas yra skiepyjamas jau kelis šimtus metų, ir kitaip tapti gali tik ištisus dešimtmečius darant visiškai atvirkščiai, kas yra sunkiai tikėtina (bet gal įmanoma).
Abu vienbalsiai tvirtino, kad taip, karas yra blogai ir geriau jau jo nebūtų, kad dėl visų karinių konfliktų kalti kažkokie mat abstraktūs ginklų gamintojai, bet ne konkrečios valstybės ir t.t. Tačiau taip pat jie vienbalsiai tvirtino, kad Rusija padarė nuostabų žingsnį „susigrąžindama“ Krymą, nes „mano vaikystė ten visa prabėgo, todėl Krymas yra Rusijos“. Blogiausia, kad vienas jų tvirtino net neegzistuojant Ukrainos – juk tai viena ir ta pati „broliška“ Rusija. Tačiau kitas, netikėtai, parodė dar turintis kažin kokią kruopelytę smegenų ir pirmajam prieštaravo: girdi, kad „jeigu bent dalis žmonių kalba kitoniška kalba, jie turi teisę į savo valstybę, teritoriją“.
Visa kita buvo nuobodus šlamštas susivedantis į tai, kaip va visas pasaulis bei amerikonai su NATO paprasčiausiai nori „apsupti Rusiją iš vusų pusių, ją izoliuoti ir sunaikinti“. Kai aš paklausdavau, kodėl to norima, jie nesugebėdavo nieko atsakyti. Galų gale bendrai visiems sutikus, kad visgi juk galima gyventi draugiškai ir sutarti (o „rusai juk tą ir daro, tik va amerikonai visus sukursto!“) aš leptelėjau, kad Rusija to nė iš tolo nenori. Argumentavau tuo, jog ši šalis iki šiol niekad nepripažino ir neatsiprašė už šitiekos šalių okupaciją, o blogiausia – už šitiekos žmonių trėmimus, žudymus. Pasakiau, kad pamatus naujai draugystei tikrai galėtų padėti pačios Rusijos paprasčiausias nevaidmainiškas (kaip mes galim būti tuo tikri? negalim) _atsiprašymas_. Pradžiai bent tiek.
Tada pokalbio dalyviai pradėjo guostis, kad juk ir savo tautiečius šalis trėmė, uždarinėjo į kalėjimus, žudė. O jų juk irgi niekas neatsiprašė. Šiokia tokia pauzė įsivyravo po to, kai aš paklausiau, o kaipgi galima patikėti gerais ketinimais šalies, kuri net savo žmonių nesugeba atsiprašyti! Tada vienas, pritariant kitam, išsipasakojo, kaip ten jo kažinkurio giminaičio šeimos kažin keli broliai buvo ištremti į tą patį Sibirą, bet… Bet užtai kiti gavo galimybę nemokamai mokytis, studijuoti, garantuotai gauti darbą, nemokamą sveikatos apsaugą!
Štai šitai mane pakirto ir nejuokais išgąsdino. Aš supratau, kad bet kokia diskusija netgi ir su (kaip galvojau) šviesiais šios tautos mokslo žmonėmis yra visiškai bergždias reikalas. Kaip tu gali ką nors išaiškinti žmogui, kuris dėl abejotinos kokybės švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos sistemos kone savanoriškai SUTINKA PAAUKOTI VIENĄ KITĄ SAVO GIMINAITĮ. Jiems svetimo gyvybė (o turbūt ir sava) – jokia vertybė. Tik išoriškai, „taip, blogai, bet va…“. Juk tokia šaltakraujiška tauta praktiškai be vargo gali labai toli nueiti.
P.S. Taip, yra ir kitaip manančių. Bet tų kitaip manančių procentas yra žymiai per mažas.
P.P.S. Aš tik nesupratau, kaip tie du pokalbio dalyviai, šitaip nuožmiai gynę visus tėvynės veiksmus, skundėsi, kaip va yra blogai, nes jiems privaloma per metus iš Jungtinės Karalystės grįžti padirbėti į Rusiją kažin kiek tai savaičių. Neva to yra per daug ir jie visai nenori ten važiuoti. I’m a bit confused.