Pažįstamo pakalbintas šeštadienį nusprendžiau su antra puse paaukoti dalį brangaus laiko ir nuvykti į Lietuvos karybos istorijos festivalį, vykusi ant Dubingių piliakalnio. Nors panašaus pobūdžio renginyje „Apuolė 854“, prisipažinsiu, niekad nebuvau, tačiau praleisti čia pat rengiamą nemokamą reginį buvo nuodėmė. Deja galiausiai atėjęs šeštadienio rytas visiškai nepradžiugino – kaip tyčia pildėsi meteorologų prognozės, kad juos kur velniai, ir, susiruošus į kelionę, dangus prakiuro. Tikėdamiesi išpranašauto popietinio pragiedrėjimo, traukėm link Dubingių, ale kuo labiau artėjome prie miestelio, tuo smarkiau pliaupė. Gerokai paklaidžioję po apylinkes, galiausiai atvykome į vietą ir nors pagal programą vėlavome beveik valandą, renginys buvo tik beprasidedąs, o po šlapius laukus slankiojo apie keliasdešimt tokių pačių žioplių.

Netrukus po oficialios festivalio pradžios ir klubų prisistatymų, visi buvo pakviesti prie „gardo“ stebėti V-VII a. dvikovų ietimis. Vykstant kovoms pro debesis ėmė skverbtis pirmieji saulės spinduliai, o joms pasibaigus (nugalėtoju tapo vieno klubo mokinys, nukovęs savo mokytoją) visai prasigiedrijo. Už šią išsipildžiusią pranašystę orų spėjikams teko atleisti ir prakeiksmą atsiimti, mat esant tokiam orui nusimatė smagaus laiko iki pat vakaro.

Kovos ratas (IX-XII a.)

Netrukus po iečių kovų sulaukėm pirmųjų masinių kautynių, kuriose susirėmė baltai ir vikingai (IX-XII a.). Dėl akivaizdžios baltų ginkluotės persvaros, vikingai buvo vystomi į vystyklus ir atrodė varganai. Tat tegu žino, su kuo turi reikalą Pabaltijo žemėje.

Baltų ir vikingų masinės kautynės (IX-XII a.)

Pertraukėlių tarp kovų metu buvo galima buvo apžiūrėti, kuo užsiiminėja negausiai susirinkę amatininkai. Žinoma, viskas standartiška (puodų žiedimas ir degimas, maisto virimas, stiklo pūtimas, kalvis, senoviniai pagal rainius atgaminti papuošalai ir kt.), bet miela ir gražu. Akies ir rankos taiklumą buvo galima išbandyti pas nuošalėje įsikūrusius indėnus, leidusius pašaudyti iš lanko. Velnioniškai sudėtingas reikalas, ypač kai matai, kaip tavo iššauta strėlė beskriedama taikinio link ima ir nukrypsta šonan. Galiausiai už penkių litų monetą buvo galima pašaudyti iš šautuvo pas Napoleono laikų lietuvių karius. Pastarieji savo nesibaigiančiomis parako atsargomis spėjo įgristi daugeliui. „Prisigeria ir šaudo, kol parakas pasibaigia“.

Pasivaikščiojus ir užkandus laikas atėjo XIII a. Vakarų Europos riterių kovų turnyrui. Deja, šioje istorijoje turiu spragų, todėl ordinus skirti sekasi sunkiai. Kiek supratau, buvo Tamplierių, Livonijos ordino ir Hospitalierių atstovų. Iš kovotojų komentarų girdėjau, jog kovoti ligi 10 pataikymų – labai sunkus uždavinys. Ir iš tikro, riteriai po kelių smūgių pailsdavo ne tik nuo sunkių šarvų, bet ir nuo iš peties pleškinančios saulės. Tad kai kuriems greičiau pasireikšdavo perkaitimas, negu nuovargis. Reginį stiprino iš po šalmų atsklindantis sunkus ir garsus kovotojų alsavimas.

Vakarų Europos riterių turnyras (XIII a.)

Riteriams kiek atsipūtus, dauguma pradėjo ruoštis antroms ir paskutinėms masinėms kautynėms. Į mūšio lauką žūtbūtinei kovai išėjo jungtinės baltų pajėgos ir vokiečių ordinai. Tiesa, idant būtų išlygintos jėgos, keliems saviškiams teko pereiti priešų germanų pusėn. Todėl šios kautynės atrodė nepalyginamai geresnės už pirmas. Kaip ir dera, baltai priešus sudorojo visais užėjimais, o paskutinis susirėmimas daliai žiūrovų įvarė baimės. Mat, besiruošdami susirėmimui, kariai nusprendė pakeisti bėgimo trajektoriją ir visu greičiu pasuko žioplių minios link.

Baltų ir vakarų Europos riterių masinės kautynės (XIII a.)

Tuo ir baigėsi mūsų pasisvečiavimas festivalyje. Archajinio folkloro ansambliui „Sedulai“ pradėjus savo pasirodymą, nusprendėme keliauti namo. Tad pabaigai – nuoširdi padėka organizatoriams už tikrai puikų renginį ir jo atmosferą!

• Daugiau nuotraukų
• Oficiali renginio svetainė

(Taip pat publikuota „Hell Musc“)

Kaip sako senas posakis, FiDi 41 buvo, tegyvuoja FiDi 42! Puiki šiemet šventė buvo, o prie visko prisidėjo itin geras oras. Niūroka būtų slankioti Fizlende ir žygiuoti Gedimino prospektu žliaugiant lietui ar drimbant šlapdribai :) Šviesi ir linksma šiemet buvo dieninė dalis. Beje, neaišku kodėl šiemet joje pradingo keli tradiciniai akcentai (pvz., dėstytojų choras), tačiau naujų atrakcionų gausa daug ką atpirko. Pradedant nuo labirinto iš kartoninių dėžių, ir baigiant tokiais smagumynais, kaip levituojančio traukinuko modelis, bulviašaudis (pavojingas gyvybei įrankis), gyvas stalo futbolas (vienas įspūdingiausių akcentų), trimatis futbolas.

Žinoma, viskuo džiaugtis likimas niekad neleidžia, idant neįkyrėtų, todėl visad pasiunčia šunybių. Atnaujinęs kai kurias kūno dalis, Dinas Zauras per ilgai snūduriavo žiemos miegu, tad lemtingą akimirką nepanoro atsikelti ir pajudėti pas filologes. O gal jau jam įkyrėjo kelias dešimtis metų mintį tą patį taką senamiesčio link ir aušinti nasrus paikais atsiprašymais? :) Bet kokiu atveju, fizikai sumanūs žmonės, skubiai sugebėjo bent minimaliai išsisukti iš susidariusios padėties, lipdyte sulipdė nediduką Dino antrininką. Tokius mus, „nukraujavusius“, centriniuose VU rūmuose pasitiko įstabaus grožio filologės, liepte liepiančios daryti naujas nuodėmes, vietoje senųjų išpirkimo :) Ne veltui jubiliejus.

Toliau - fotoreportažas ir levituojančio traukinuko video.

Dėstytojų presskonferencija

Ir A.Kubilius nori alaus :)

Bulviašaudis

Kuo prastesnis įrenginys už esantį Prancūzijos ir Šveicarijos riboje?

Gyvas stalo futbolas

Levituojantis traukinukas

Eisena, negausi, nes tik Dinas Zauras sugeba visus sušaukt :)

Mažasis Dino antrininkas

Levituojantis traukinukas

Visos mano nuotraukos čia, o daugiau jų rasite FiDi tinklalapio šviežiausioje naujienoje. Laukiam kitų metų, juk gyvename nuo FiDi iki FiDi :)

Praūžė savaitgalį jubiliejinė 40-oji Fiziko diena. Ir praūžė linksmai, su geru oru. Žvilgtelkit dabar pro langą, gana laiku suspėjom :). Nors vizi galai dar nesudurti, ne visos sąskaitos suvestos, tačiau šiemetinė FiDi buvo tikrai puiki. Itin džiugiu, jog iš pagrindų atsinaujinęs Dinas Zauras (naujas variklis, nauja judanti uodega, naujas judantis kaklas, nauja galva) beveik visai neturėjo problemų, neskaitant to, jog užgesus jį būdavo pakankamai sunku užvesti… Tačiau pasakiškas jausmas apima, kai visi džiaugsmingai Gedimino prospekte puola stumti kelias tonas sveriantį simbolį (pirmą kartą pasirodžiusį lygiai prieš 30 metų), idant šiojo variklis vėl įsisuktų.

Na o apie vieną pagrindinių šiemetinės šventės akcentų net neverta kalbėti. Žaidimo partija rekordinio dydžio šachmatais užtruko daugiau kaip dvigubai ilgiau, negu buvo planuota, tačiau tiek žiūrovams, tiek žaidėjams tai teikė tik malonumą. Beje, reikia paminėti, jog šioje finalinėje kovoje laimėjo studentas, nors dėstytojas, taupydamas laiką, pasidavė, teikdamas, jog visvieną pralaimės.

Ne veltui žmonės prie šių šachmatų praleido beveik mėnesį, o paskutines savaites praktiškai be poilsio darbavosi dieną naktį. Dar ir dabar jaučiu visus kiekvieną nuvargusį raumenuką ir vos pasijudinęs galiu susaičiuoti, kiek sąnarių turiu :) Tačiau tai visai nedidelė kaina, kurią buvo verta sumokėti.

Tiesa, gaila, kad Vakarinės dalies metu ne visiškai nusisekė “teslakoilo” demonstracija. Visai nedaug tetrūko iki gana įspūdingo reginio, o smulki techninė klaida buvo pastebėta tik po renginio. Niekis, kitais metais galbūt bus grojantis (pvz., kaip čia).

Na, o pabaigai keletas kadrų:

Likę mano kadrai čia, o daugiau nuotraukų ir video medžiagos po truputį rasite FiDi tinklaraštyje: www.fidi.lt/blogas.

Seniai berašiau jau tokia tematika. Nors ir dabar nieko daug nepapasakosiu, mat savaitgalį tebuvo aplankyti du renginiai. O viename iš jų greičiausiai apsilankė beveik visi skaitytojai.

Taigi vakar vėl lankiausi „Keistuolių teatre“. Nulėkėm paspoksoti į tragikomediją „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“. Nors nuo šio spektaklio premjeros praėjo beveik 5 metai, galiausiai pasitaikė palanki proga jį pamatyti. Ir galiu pasakyti, kad tai vienas iš geriausių Keistuolių darbų, nors man jie visi savotiškai geriausi. Nuomonė, be abejo, subjektyvi, nes taip ir turi būti: kiekvienas žiūrovas teatre randa tai, kas svarbu tik jam vienam. Komiškai ir ironiškai, tačiau toli gražu ne paviršutiniškai vaizduojamos veikėjų iš žymių Viljamo Šekspyro kūrinių mirtys. Mirtis ir požiūris į ją yra šio spektaklio pagrindas.

Beje, sėdėti pirmoje eilėje per patį vidurį yra tikras „kaifas“. Matosi kiekvienas, net ir menkiausias, aktoriaus krustelėjimas, kiekvienas mažytis prakaito lašelis veide. Smagu :)

Na o prieš spektaklį buvom nuslinkę į „Knygų mugę“. Tiesą sakant, net nežinau, ko ten einu. Mat sutaupyti mugėje tikrai nesutaupysi, nes reikia mokėti už bilietą, o populiaresnes knygas kai kurios leidyklos parduoda netgi brangiau, nei siūlo paprastai. Aišku, pasitaiko ir vienas kitas nukainavimas, netgi per pusę kainos, lyginant su knygynais. Ai, bet koks skirtumas, išvardinsiu pastarosios savaitės pirkinių sąrašą, kurio, greičiausiai, užteks pusei ar net visiems metams…

Taigi pirmu taikymu pačiupau Aldous Huxley „Sala“. Tai paskutinė šio rašytojo knyga, kurioje jis antiutopiško požiūrio pasaulį pakeičia į šviesesnį – utopinį. Įdomu bus palyginti su jau perskaityta knyga „Puikus naujas pasaulis“. Beje, skaičiau, jog „Kitos knygos“ dar šiais metais žada išleist jo esė: „Suvokimo durys“ ir „Rojus ir pragaras“. Truputis filosofinės psichodelikos ir eksperimentų su meskalinu. Nors galbūt prieš tai reikėtų perskaityti bene labiausiai vertinamą jo knygą „Kontrapunktas“, nors kažkodėl atrodo, kad iki šios 600 psl. knygos man dar reikėtų „paaugti“.

Tiesa, prie šios knygos gavau leidykla „dovanojo“ Vytauto Kubiliaus apybraižą trimis kalbomis apie Adomą Mickevičių. Matyt nusprendė atsikratytu leidinėlio, nes 3000 egzempliorių tiražas išleistas dar 1998 m. pabaigoje.

Taip pat ta pačia proga, pačiupau „Tyto Alba“ perleistą A.C.Clarke mokslinės fantastikos klasiką „2001 metų kosminė odisėja“. Tiesiog į asmeninę kolekciją :)

Kiek anksčiau dar įsigijau pačią pirmą George Orwell parašytą knygą „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Žinoma, tai ne „1984-ųjų“ ar „Gyvulių ūkio“ tipo antiutopija, o pusiau autobiografinis pasakojimas apie gyvenimą skurde. Ir dar, vėlgi tos pačios „Kitos knygos“ planuoja šiemet išleisti dar vieną jo memuarų knygą – atsiminimus apie Ispanijos pilietinį karą „Katalonijai pagerbti“.

O penktadienį netikėtai gavau dovanų dar vieną knygą, nors važiavau jos nusipirkti. Pats Romualdas Karazija padovanojo „Žalias teorijos medis: Akad. A.Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla“. Tai lengvai skaitoma knygelė apie Adolfą Jucį, vieną iš žymiausių lietuvių fizikų, labiausiai žinomą už daugiaelektronių atomų teorijos kūrimą ir vystymą. Talentingo žmogaus būta, turėjusio dideles vertybes. Pvz., ar žinojote, jog atkūrus Vilniaus universitetą ir dalį fakultetų atkėlus iš Kauno (Lietuvos universiteto), A.Jucys, norėdamas pažymėti šį išimtinį įvykį, pėsčias per dvi dienas atėjo iš Kauno į atgautą sostinę? Ir tiesiai į Chemijos ir fizikos skyriaus rūmus Naugarduko gatvėje, nes norėjo sužinoti būsimas studijų ir darbo sąlygas? O be šio didelio pasišventimo mokslui, jis visą laisvalaikį skyrė gimtojo žemaičių krašto tyrinėjimui ir kalbotyrai.

Ir todėl vos susilaikiau nenusipirkęs „Juozas Vidmantis Vaitkus: Per mokslo prizmę“. Knygos apie jį patį ir puslaidininkių istoriją, išleistos jo 65 metų jubiliejaus proga 2006 m.

Tačiau teko atsisakyti ir atidėti tai ateičiai, nes mano lentynoje guli turbūt kokios 7 neperskaitytos knygos, iš jų 4 jau pradėtos. O laiko šiam malonumui turiu gana nedaug. Bet… gal geriau atidėsiu visus (kad ir svarbius) darbus, ir šiandien atsiduosiu kerinčiam spausdintam žodžiui. Kad ir ką bekalbėtumėt apie naujas technologijos, šito man niekas neatstos.

P.S. Gal kas žino, kodėl veinas rašytojas (berodos Romualdas Zubinas) taip varganai atrodė (žr. čia, 11 nuotrauka nuo viršaus)? Net gaila pasidarė… Kiek girdėjau, jo knyga „Perkūnas“ gana prieštaringai vertinama, tai gal nelabai kas perka tuos 800 egzempliotrių?